Jos ir jo diena

Ji buvo žurnalistė. Vardu Ieva. Tą dieną pabudo anksti, beje, kaip visada. Švito. Skubiai nusiprausė, apsirengė ir išlėkė. Prie redakcijos užbėgo į kavinukę, ten sutiko ir jau vieną bendradarbį.
- Aš jau pakirdau, - pasakė jis. Eime užkąsti.
- Gerai, - šyptelėjo Ieva.
Su bendradarbiais ji sutarė gerai. Išgėrė arbatos, suvalgė jogurtą. Aptarė rytines žinias.

Posėdis nebuvo ilgas, bet dalykiškas. Visi gavo temas, kai kurie net po dvi. Ieva turėjo paimti interviu. Iš ministro. Redaktorius kiek abejojo, bet paskui nusileido.
- Ar Tau nebus sunku vienai? – paklausė jis.
- Aš stengsiuos, tik tai galiu nuoširdžiai pažadėti, – atsakė tyliai Ieva, žiūrėdama pro langą.

Interviu neužtruko ilgai, tik teko palūkėt, kol išsinešdins kažkokia delegacija. Viskas praėjo sklandžiai. Ministras išeinant net mirktelėjo. Išeidama spindėjo ir ji.
- Aš džiaugiuos, kad būtent tu manim rūpinies, – netikėtai tarė jis.
- Lyg turėtum kitą pasirinkimą, – užverdama ministerijos duris šyptelėjo Ieva.

Dar reikėjo parengti tekstą. Kaip visad tai užtrukdavo ilgiau nei pats pokalbis. Nebuvo paprasta nė rasti laisvos vietos redakcijoje. Galų gale aptiko galiniam mažiausiam poilsio kambarėly laisvą stalelį laptopui pastatyti. Ne tik tą stalelį – minkštakrėsly vartėsi pagirių kamuojamas bendradarbis.
- Aš truputį pavargau, gal nusnūsiu, – paklausė jis.
- Žinoma. Aš tyliai pabūsiu, pailsėk, – tarė Ieva, įjungdama kompiuterį.

Pietauti sutarė su redaktoriaus pavaduotuoju. Maloniu, tik kiek pernelyg senberniškų nuotaikų žmogumi. Bet kokiu atveju jis buvo pirmas patarėjas redakcijoje. Bent Ievai. Jai nusileidus į bufetą jo dar nebuvo. Vėlavo gal dešimt minučių. Ieva nė kiek nesupyko – jis buvo užimtas žmogus.
- Ar tu manęs lauki? – paklausė jis
- Taip, Tavęs aš laukiu labiau už viską pasauly, – atsakė Ieva, ir, nors galėjo pasirodyt atvirščiai, tai buvo gryna tiesa.

Po darbo ji mėgo pasivaikščioti po prie namų esantį parkelį. Šią pavakarę jis buvo kone tuščias. Tik kaimynas kiek tolėliau vedžiojo šunį. Ji pasirinko klevo lapų.
- Ar sunki buvo šį diena? – paklausė jis.
- Buvo ir lengvesnių, – pasakė Ieva ir pasuko namo, pamojavus kaimynui prisirinktais lapais. - Jis visai mielas ar ne? Gal kada nors susipažinsit ...

Šiltas pienas ir bandelės buvo mėgstamiausia Ievos vakarienė. Priminė vaikystę. Ji sėdėjo pavargus, kiek madė kojas. Ieva uždėjo ranką sau ant pilvo. Kūdykis irgi buvo pavargęs, tyliai drybsodamas mikdėsi.
- Žinai, - tarė Ieva. Dar tik mėnuo, kai Tave nešioju, o man jau sunku. Bet pažadu Tau, padarysiu viską, kad ateitum į šį pasaulį sveikas ir patenkintas.
Jis isčiose meiliai suvirpėjo ir užmigo.