neišklausomas šuo

2009 08 09

Prieplauka snaudžia akių,
Kai jos atsimerkia – vėjas pakyla.
Siela sušnabždėjusi patvirtina,
Tai dienos aukuras. Pradžia,
Kurioje liejamos pasagos.
Ugnis, kai apkabintas suakmenėji
Ir, kai nekalba atsisukus nugara.
Palinksta į priekį... visad nevertinau
Trumpų sijonukų, bet rytais,
Tai nepakeičiama, kai nori įeiti
Nepasibeldęs. Mažas arlekinas
Margu kostiumu ir viena ranka,
Žvalgosi ant palangės vaikystės
Sunešiotas. Rodo gėdą...

Supliuškęs skėtis prie sienos
Šią naktį neapsaugojo nuo lietaus.
Patinka jaustis laisvai, tai juk ne
Tas medus, kurį norėtųsi laižyti
Per stiklą. Geltonos rankos
Visos varvančios ir atsiduodančios
Blynais, bei skaudančia galva,
Vis braukia per stygas, kurios
Neįžiūrimos.

Kažkur tolyje loja neišklausomas šuo...

Tu ryto dabita –
Mėgsti šiurkščiai,
Kai nesisvaidoma
Žodžiais, kai
Nešnabždama
Gražių žodžių,
Bet visad lauki,
Kad iš tavęs būtų
Ištraukiamos visos
Gegutės. Galiu net neliesti,
Bet visad įkalbi neišeiti iš
Kambario, net tais kartais,
Kai nesugebu numalšinti
Tavo alkio. Visi žinome,
Kad taip nutinka...


Nors galėtų tęstis iki begalybės.