Pai Mei, aš ateinu

Į ten, kur Niekas yra vardas,
O amžius reiškia mažiau
Ir kur alkis sukelia juoką,
Per vandenį sūrų – aš skęstu,
Per tikrą baimę, nes bijau,
Ir per juodą žemę, kur mirštu:
Kūnu ir siela ne sau priklausau.

Prieš bombas ramiai atsistoju
Ir prieš patrankas vietoj nekaltų,
Kad tūkstančiais, o gal milijonais
Paverstų mane suplėšytų gabalų.

Šitam vandeny, jeigu skęstat,
Prašau, išbarstykit mane.
Ir čia, savo baimėse, jeigu drebat,
Palikit,

Kad apgailėtini tie kūno likučiai
Veidrodžiais, skydais ir kardais
Virstų jūsų sielų kampučiuose.
---
Ir  aš vietoj tavęs nuo stogo nušoksiu,
Jeigu dar būdamas gyvas mirei.
Ir tavo lūpomis tą, kuri/s taip kaip tu
Susioja, jei myli, išbučiuosiu.

Ir tas akmuo, kur dabar ant žemės,
Bus sugniaužtas mano vaikiškoj rankoj tvirtai,
Kai į pragarus ar į dangų keliausiu.
Ir, žinau, kad velnias tepasakys (,, Suprantu,
Gerai, eik ir daryk, ką privalai... ‘‘)

O kai aplinkui mane pagaliau angelai,
Aš mesiu tą akmenį i tą Dievą,
Kurio žemėj veltui miršta seniai,
Ir aš spjausiu jam į veidą sakydamas
(,, Kaip tau patinka tavo vaikai?.. ‘‘)

Ir su viso pasaulio pagalba žmonių
Aš veidrodžiu jo žemę atspindėsiu tikrai
Ir įteiksiu skydą  ir kardą veik verkdamas
(,, Tu Dievas, ar jau pamiršai?.. ‘‘)