Šis žieminis lengvumas
iš sulėtinto sepia filmo
kur lieknutės upietės
bekalbėdamos miegantį sniegą
vorui gėlę tinkluos išsūpuoja
ir išsiverpia alsų,
tirtančiom vabalo kojom
rytojų,
kamuolėlį, paskui paridena,
dar kvėpuojantį oro plyšelį,
susiglaudus kaktom
regis ramios
ant pečių jaučias plunksninės
aukso adatos,
rašalas, bandantis odą,
kol įkaista, sugaudžia,
o tada jau sustoja.
atsimerkus į vandenį išgirstu -
atsibusti:
kantriai tvinksi į arfas gerklės
man ištinstantis žodis
minoru.
Geras. Pradzia super. Bet man ne itin itinka voras ir gele su visa ziemos ir jaukaus salcio atmosfera, o po to vanduo. Na, painokas. Grazus. Labiau (man) patiktu, jei butu be skyrybos, plauktu.
hm.. aukstasis pilotazas, turiu isdrist prisipazint, kad daug ko nesupratau:)
"bekalbėdamos miegantį sniegą" - gal kiek nelogiska, ar bent neina isivaizduoti;
po rytoju - noretusi pauzes, nes, bent man atrodo, kita mintele mintijasi;
zodziu, sorry uz pastabas, gal visai nepataikiau:)
bet issireiskimai ir skambesys - uzburiantys, todel ir be issamaus prasmes suvokimo, daug neprarandu:)