Savęs gyvenimai

Ar uždelsiau gyvent, jei liepos jau žiedus nokino,
O vėjas  braidė po javus?
Mane lyg skaidrų gintarą krantan vis plakė
Į savo viešpačių namus.
Turėjau laiko lyg poetas – mažai tarp pirštų, daug – širdy.
Buvau gyvenimo sudėtas, dabar  -  tik aklas aš ir lėtas  - - 
Mintim besparniai paukščiai sklando
Juodžiausiom plunsnom lig dangaus,
O neradimas širdį ardo – gyvent pasauly be žmogaus.
Aš tarsi smilga išsibarsčius tarp kelio vingių purvinų.
Ant akmeninio tėvo slenksčio aš savo pasaką seku.