- Oi tik nereikia! Mano gyvenimas būtų baigtas, oi koks aš vargšelis! Reikia gyventi dėl savęs, o ne dėl kitų geros nuomonės!
- Manai nenorėčiau? Galvoji, kad nenorėčiau bent kartą pasielgti taip, kaip AŠ noriu ir nebijoti aplinkinių reakcijos? Tiesiog negaliu. Nenoriu būti atstumtasis.
- Tai ne taip jau blogai kaip Tau atrodo...
- Sakai? Aš pripratęs prie daugybės draugų ir nuolatinio aplinkinių dėmesio. Nemokėčiau be to gyventi.
- Tai labai apgailėtina, Lukai. Labai apgailėtina...
Prasiginčyjome beveik visą valandą. Kadangi nenorėjau nusileisti nei aš, nei jis, kompromiso nebuvo. Kai nusprendėme baigti šį beprasmį ginčą buvo be dvidešimties minučių penkta valanda. Mama turėjo jau greitai būti namuose, taigi pradėjau ruoštis. Tądien turėjau padėti jai išrinkti dovaną tėčiui, gimtadienio proga. Visiškai nenorėjau vaikščioti su ja po parduotuves ir galvoti, ką padovanoti tėčiui. Kadangi buvau su naminiais rūbais, teko persirengti šiek tiek tinkamesniais vaikščioti viešumoje. Susiradau rūbus ir ėmiau rengtis tiesiog vietoje. Kai nusiėmiau palaidinę ir jau buvau bepradedąs tempti džinsus žemyn, Edis vos ne šaukdamas pradėjo klausti:
- Kokį velnią čia išdarinėji?! Repetuoji „čipendeilų“ pasirodymą ar ką?! Gal galėtum persirengti kur nors kitur? Pasigėdyk truputį.
- Čia dabar? Kas čia tokio? Juk neišsirengiau nuogai. Tu vaikinas, aš vaikinas, ko man gėdytis?
- Nejaugi Tau nė truputį ne gėda?
- Nei kiek.
Nesupratau ar jis čia juokavo ar ne, (Jeigu jis dabar šaukti pradėjo, tai kas būna per kūno kultūros pamokas, kai jo visi klasiokai persirenginėja? Jis ir ant jų rėkia?) užtat pastebėjau, kad jis labai dažnai nužiūrinėja mane. Intensyviai sportuoju, taigi turiu gražų kūną, o tada juk buvau pusnuogis, nenustebau, kad jis žvilgčioja. Būčiau buvęs paskutinis kvailys, jeigu būčiau neišnaudojęs šios galimybės... Užsimovęs kitus džinsus, nusprendžiau, kad marškiniai gali ir palaukti truputį. (Che che...)
- Kai ką pamiršai, - rodydamas į marškinius priminė Edis.
- Nepamiršau.
- Nusprendei parduotuvėse vaikščioti pusnuogis?
- Ne. Nusprendžiau leisti Tau dar pasigrožėti manimi.
- Ka?! - pradėjo juoktis jis. - Nebūk toks pasitikintis savimi. Manai nesu matęs gražaus kūno?
- Kad ir kaip ten būtų, mačiau, kad nužiūrinėjai mane.
- Ir ką? Tu mane pabučiavai, siūlei draugauti, o žiūrėti jau negalima?
- Juk sakau, kad leidžiu.
- Na ir kas iš to, kad žiūrėsiu? Tokie saldainiukai kaip Tu, ant kiekvieno kampo mėtosi.
- Gal ir mėtosi, bet tikrai ne kiekvienas padarytų šitaip.