Nematomieji

Lengvas rūkas, uždengiantis begalines tolumas nuo pavargusių akių... Pilkumoje pavieniais egzistencijos paminklais išsibarstė ąžuolai. Be garso šlamanti po kojomis nepasiekiama žolė... Laikas... Akmuo, lyg tyčia numestas tam, kad leistų pajusti poilsio džiaugsmą...
Beprotiškoje tyloje vėl gimsta kibirkštis. Išdžiūvusiuose smegenų takuose pasirodo pirmi ženklai... Ugnis susilieja su akmeninės atminties likučiais... Galingas srautas užpildo kiekvieną skylę...
Taip... Tai vis dėlto buvo... Prieš šimtus metų mūsų buvo daug ir mes buvome stiprūs. Dievai, davę mums sunkų kelią... Išdavystė, apgaulė.!.
Kur mes.?.
Mes visur ir mes niekur. Apgauti, devalvuoti ir išblaškyti...
Bet net patys Dievai nežinojo... Nenugalės. Nenugalės.!. Sidabrinio kardo visatoje...
Beprotiškas srautas valdė seno kovotojo kūną... Ugninis kraujas užžiebė šviesą tobuloje erdvėje...
Nenugalės... niekada.