Mane pažadino tas pats skardus spynos čakštelėjimas. Greit atsisėdau. Jau buvo prašvitę. Supratau kad juodasis žmogus gryžo pasimti ištuštėjusio dubenėlio, nes kiek žvalgiausi tamsoje pastarojo neimačiau. Vėl susigūžiau ir kaip kiekvieną rytą, mėginau išgirsti garsus sklindančius iš lauko, už nepralaužiamųjų pašiūrės sienų. Nieko naujo ir neįprasto neišgirdau. Tik tuos pačius žingsnius šalimais, kaškokia tylią nesuprantamą šneką, bei daug, kitų spynų čežėjimų. Po tiek beprasmių, čia praleistų dienu ir naktų aš supratau, kad be manęs ir juodųjų figurų čia yra ir kitų žmonių, kurie kaip ir aš, sėdi įkalinti tokiuose pačiuose, kaip mano, medinėse pašiūrėse. Nebuvau uštikrintas keik jų, bet pagal čežėjimus turėjo buti maždaug keturi, gal penki žmonės, kuriems taip pat, kaip man naktimis atneša maista, o rytais išneša tuščius laižyte, išlaižytus dubenelius. Įdomu tai, kad nė vienas iš ten esančiu (jeigu ten išvis kas nors yra) ikalintųjų nė nemėgina priešintis. Gal mėgina, o tik aš vienas bijau ta daryti. Svarbiausia yra žinoti ne tai, kas yra tie užrakintiieji (jei tokie yra), bet kaip jie čia atsidūrė.
Šiuo metu galvoje sukosi trys sunkiai atsakomi klausimai: Kokia čia vieta? Kaip čia atsiduriau? Ar kadanors pavyks gryšti į šiltus ir visada mielus namus?
Diena kaip visada praejo monotoniškai. Atsirėmęs į pašiūrę tryniau nutirpusias kojas, mat prieš penkias minutes užmiršau pakeisti sedėjimo padėtį, o norint kad kojos nenutirptu reikejo pastoviai jas judinti ir mankštinti.
Dienos bėgo labai lėtai, o gyvenimas pašiureja vis nesikeitė: ta pati nuobuodybė, tas pats liudesys ir daugiau nieko kas galėtų bent kiek praskaidrint jau taip nebepataisomą nuotaiką.
Bet vieną naktį nutiko įdomus dalykas, kuris neleido nurimti mano jauduliui, o širdį privertė plakti greičiau nei bet kada. Tą naktį sunkiai sekėsi užmigti. Tada (kaip visados) pasigirdo spynų čežėjimai lauke, kituose pašiūrėse, vėl nešioja maistą supratau. Jau buvau pasiruošęs susigūšti ir apsimesti miegas, bet tada pasigirdo du šūviai, nuo kurių man užgulė ausis. Supratau kaškas šovė, bet kas? Gal pagaliau atvyko gelbėtojai ir nudėjo tuos prekeiktuosius, mus įkaitais laikiusius tamsiuosius vyrus, bet tai buvo mažai tikėtina. Greičiausiai juodiesiems vyrams pabodo laikyti mus ir šie nusprendė visus išaudyti. Jaučiau kaip nerimstanti širdis talžo šonkaulius neapsakomu greičiu ir nė neketina sustoti. Pasigirdo žingsniai, kurie vis artejo. Viskas, jie mane nušaus, mąsčiau aš ir nejučia ėmiau virpėti. Ką daryti? gintis, laukti mirtino šūvio, o gal palaukti kol durys atsidarys ir pulti. Pasigirdo raktelio sukinejimas spynoje. Durys atsivėrė… Aš apšalęs, sustingęs iš baimės, ašarotom akim stebėjau figūrą, kuri stovėjo tarpdury, rankose laikydama ginklą, kuris nebuvo nukreiptas į mane. Tamsoje veido nesimatė. Supratau jog tas žmogus nevilkėjo juodo sutano ir nebuvo užsimaukšlinęs jokio kapišono.
-Ko dabar lauki?, greičiau stokis ir bėgam, taigi nenori čia pasilikt, - tare vyriškis ir pasilenkė arčiau manęs.