Taip aš sutinku,Karamelini Pūke, su kritika, bet kai mane apima toks jausmas ir tada aš nebegaliu kalbėti, o ypač kažką gražbyliauti. Yra žmonės, kuriuos skausmas įkvepia kurti, dainuoti, eiliuoti. O man užspaudžia visas emocijas.
Nelabai. Truputį banaloka. Paskaitykite kokį Migapelius - Vidurnakčio miestas ar Vaivorų Naktys - aš tave prakeikiu. Gal suprasite ko pritrūko :)
Trūksta kabliuko, vaizdingumo, palyginimų.Neužkabina, nepaliečia kitų žmonių širdžių, nors suprantu, kad galbūt jūsų tai paliečia :)
Suraskite eilėraščio dvasią :)
7/10
kai mano situacija būna tokia pat ir pradedu žiūrinėti nuotraukas, tai man pasidaro linksmiau, nors pilniau ne. Linksmiau, nes matau nuotraukose gyvenimą ir tai dėl ko verta gyventi