Nudaužytais pečiais laša naktys pro langus,
Atsisuk mano kruvinas Dieve,
Žinosiu, kad pila Tavim.
Apkabins mano akys ką mato,
Pasisvėręs ant nieko. Nes likę per brangūs.
Pirštai spaudžia lašus iš grubiausio akmens pilko,
Atsisėsk mano purvinas nerime,
Aš arbatos atnešiu, sušilti.
Kad paklaust, ko mane kankini?
Įsikibęs į tuštumą, tempsiu savin. Nekenčiu! Pasiilgau.
Spengia prakaitu virtusios saujos suskirdusios,
Atsiklaupk ir raudok mano varge,
Apkabinęs tave aš nuvysiu.
Lyg nušiuręs žemčiūgas prie kapo,
Paskutinės giesmės, paskutinės maldos neišgirdusio.
Akys kosmoso pilnos bežvaigždžio ir veriamo,
Susigūžki jame kūne... svetimas,
Aš pabūsiu tavy kol užmigsi.
Ir pavogęs sapnus pasileisiu tolyn,
Nepalikęs nei vargo, nei žvilgsnio pro langą...
Nei nerimo.