Turėjimas

Metalo iškamšų suvulgarėjęs gausmas,
pažadino mane iš pasyvaus letargo.
Sarkastiška naktis paliko mano lovą.
Sekiau jai iš paskos,
tačiau mėšungis vėl užvaldė kūną.
Likau kalėjime, kur ir visada buvau.
Kiekvienas turi savo pelkę, savo liūną.
Aš nieko neturiu, bet baigiu paskęst.
O vargšės mano mintys, alkanos ir plikos,
dar šliaužioja po tuščią galvą.
Bet neprižadina to prasigėrusio ir buko jausmo,
kad gyvenu jau paskutinį kartą.