Vaikų žaidimai (MT:Rašykai)

Skiriu Weird Star ir Tilitei. Jos turėtų suprasti, kodėl. Jei nesupras – tegul pačios paklausia.

Bet koks veikėjų vardų panašumas yra atsitiktinis. Bet koks įvykių panašumas irgi yra atsitiktinis. O jei vis dar netikite, galiu pasakyti, kad teisingai darote.


- O aš matau ateivius.
- Kur?
- Ana!
Rimukas dūrė pirštu dangun, kuriame tingiai plaukė keli apiplėšyti debesėliai.
- Nieko ten nėra! Ten... ten tik lėktuvas. Rrrreaktyvinis! – konstatavo Rimantėlis, net nežvilgtelėjęs į draugo rodomą objektą. Kaip vyriausiam iš visos kompanijos, jam tai buvo leidžiama.
- O man atrodo, jis į mišką krenta. Tėtė sakė, kad lėktuvai miške nesileidžia, kad jie ten lūžta. Va šitaip. Bžžžž. – Onutė rankos mostais ėmė demonstruoti, kaip miške lūžta lėktuvai. Vaikai jos klausėsi, nes gerbė – pati Onutė jiems ne kartą sakė, kad suaugę ją laiko „ne pagal metus protinga“.
- Tikrai. Žiūrėkit! – šįkart cyptelėjo Ramunė, vyriausia mergaitė kieme. Pikti liežuviai šnekėjo, kad ji net už Rimantą vyresnė, bet šis tvirtino kitaip – mat rudaplaukė praeitais metais nešventė gimtadienio, taigi Rimantėlis bus ją pralenkęs. Tačiau vis tiek, mergaitei vaikas juto nemotyvuotą neapykantą.
- Tylėk, ryyyyža! – kaip visada sušnypštė, už ką tuoj pat gavo skambų antausį. Bet niekas į vaikų pasistumdymą nekreipė dėmesio.
Visi išsižioję žiūrėjo į dangų. Kažkas juodas, didelis ir apvalus smigo iš ten, palikdamas po savęs dūmų šleifą.
- Ne, čia tikrai ne lėktuvas. Ir net ne reaktyyyvinis. – tyliai pasakė kažkas iš vaikų. Greičiausiai tai buvo Johanas, dar vadinamas tiesiog Jonuku, pianistės ir smuikininko, gyvenančių trečiame aukšte pirmoje laiptinėje, sūnus.

Štai taip paslaptingasis objektas buvo užfiksuotas pirmą kartą. Greitai jis išnyko kažkur pietuose, nedideliame reto miško plote, lyg pleištas įsiterpusiame į mikrorajoną. Paprastai ton vieton niekas nosies nekiša – išskyrus narkomanus, valkatas ir įkaušusias poreles naktimis po šokių, bet vaikai nusprendė padaryti išimtį: juk ne kiekvieną dieną tenka matyti nusileidusius ateivius. Niekas net nekreipė dėmesio į Ingridėlės – vienos iš jauniausių mergaičių – tvirtinimą, neva ateiviai kartais būna pikti ir ėda juos suradusius žmones.
Per penkiolika minučių jie nusigavo iki pamiškės.
- O jei ten vistiek bus narkomanų? Jeigu ateiviai ne visus suvalgė? – ėmė dvejoti Ramunė.
- Tylėk, ryyy...
Trinkt!
- Baikit jūs. Pešatės kaip kokie vaikai... – neteko kantrybės Ona. Ji kiek pastovėjo vietoje, urbindama skylę žirniuotos suknelės šone, matyt galvodama apie išeitį iš padėties, kol pagaliau visa net nušvito:
- Rimuk! Turi savo lazdą?
- Turiu. Aure. – atsakė Rimukas ir atkišo pagalį. Jauniausias visame kieme, jis niekur nesiskyrė su šia, prieš porą savaičių rasta, beržine lazda. Ankščiau turėjo geresnę, eglinę, tačiau aną pametė. Buvo daug ašarų.
Mėgstamiausias mažojo Rimuko priežodis buvo „aure“, dėl to kai kurie jį pravardžiuodavo Aure Rimuku. Bet Aure Rimukas dėl to nepyko – buvo dar mažas.
- Duok lazdą Rimantui. Jis didesnis, jei ką, galės mušt narkomanus. – Onutė, nutaisiusi Temidei būdingą akmeninę išraišką, išlupo iš kūkčiojančio Rimuko rankų lazdą ir įteikė ją Rimantėliui. – Ve. Tik atsargiai, narkomanai kartais būna labai pikti.
Tiesą sakant ji pati nelabai įsivaizdavo, kaip tikras narkomanas turėtų atrodyti ir kuo skirtis nuo paprasčiausio baubo. Bet tai galima bus išsiaiškinti vėliau.
Rimukas vis dar verkė, niekas į jį nekreipė dėmesio.

Tuo metu, kai vaikai įėjo į mišką, buvo maždaug pusė pirmos, tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt trečių metų birželio ketvirta diena.
Bet tai niekam neatrodė svarbu. Nebent Johano tėveliui, kuris kaip tik tuo metu vėlavo į savo paties koncerto repeticiją.
- O jeigu narkomanai susivienys su ateiviais ir ims mus mušti? – paklausė Ingridėlė, ir jos balse visi pajuto baimės gaidelę.
- Tada mums bus fuga ir cantata. Va. – sumurmėjo Johanas. Oną toks intelekto demonstravimas akivaizdžiai papiktino:
- Nu ir ką gi tai reiškia, Johanai Sebastijonai... eee... – nors ji ir buvo ne pagal metus protinga, bet tirados pabaigt neįstengė.
- Nežinau. Taip tėtė su mama šneka. Matyt negražūs žodžiai, tokie kaip... kaip „šūdas“.
Prieštaraujančių neatsirado, taigi vaikai tylėjo. Tol, kol tarp medžių subolavo tamsus objektas.

***

Maskuotė aiškiai buvo pažeista. Viršutiniuose atmosferos sluoksniuose matyt dar veikė, o va dabar – sugedo. Dliharas netvėrė savam kailyje iš pykčio.
Jam aiškiai buvo pasakyta: leidiesi slapta, paimi keletą gramų brangios vietinės organikos, sulauki tinkamo momento – ir mauni kuo toliau nuo šios prakeiktos planetos, kol aborigenai arba galaktinė policija nepastebėjo. Tarpplanetinės kontrabandos štabas jį net įranga geriausia aprūpino, ne taip, kaip ta vargšelį prieš pusę Paukščių Tako minutės.

Užtat dabar Dliharas matė, kaip tarp didelių organinių stalaktitų su keistom chlorofilinėm ataugom link jo bėga šeši vietiniai. Greitai juos nuskanavo: dar neišsivystę, kažkas panašaus į lervas. Tik maži, kaip ir visų atsilikusių žinduolių rasių jaunikliai. Artinosi jie gan greitai, o Dliharui visai nesinorėjo pažeisti bent penkiolikos taisyklių skirsnio „Dėl kontakto su atsilikusiomis rasėmis“ punktų. Nors ir buvo kontrabandininkas, bet įstatymų – ypač susijusių su mažųjų proto brolių apsauga – stengėsi laikytis. Tiesiog mėgo gyvūnus.
Jis nieko negalėjo padaryti: jei startuotų visu greičiu, laivo varikliai į dalis suplėšytų didžiąją apylinkių dalį, o tyliaeigis režimas pernelyg lėtas. Belieka tikėtis, kad intelektualiai neišsivystę mažiai nesusidomės laukymėje virš žemės plūduriuojančiu laivu ar tiesiog nepastebės jo...
Dliharas klydo.

- Ei, išlįsk, bjaurus žalias ateivi, arba mes tave sumušim su Rimuko lazda. Va. – per aukšto dažnio vibracijų sensorius atsklido kažkurio vaiko balsas. Vertėjas sugaišo lygiai šešiolika antrosios širdies dūžių, kol sugebėjo jį iššifruoti. Dėl kokybės suabejoti verta, bet nieko nepadarysi...
„Palik savo slaptavietę, virškinimo organų spazmus keliantis perkaitinto cerio spalvos įsibrovėli iš svetimos planetos, priešingai tavo kūno funkcijos bus sutrikdytos dėl stipraus mūsų inicijuoto fizinio poveikio, atlikto organinio darinio, paplitusio šioje planetoje atauga, priklausančia Rhimjūk-Ui. Mes dar kartą patvirtiname savo žodžius. “
Dliharui pasidarė silpna. Visos trys jo smegenys mėšlungiškai ieškojo būdo išsigelbėti, skanuodamos išorinių laivo jutiklių rodmenis. Kol užčiuopė kažką keisto.
Pala pala, juk šitų lervų skleidžiamos asimetrinės tarperdvinės bangos beveik penkiasdešimt kartų viršija...

Šliuzas sprogo. Traukulių varstomas liukas įlėkė į kabinos vidų, šnypšdama ir traškėdama vietinė atmosfera ėmė maišytis su kabinos viduje buvusiomis jonizuotomis dujomis. Šen bei ten plykstelėjo mėlynos liepsnos liežuvėliai.
Negyvas laivas sunkiai nukrito į minkštą pievelę.
Prieš mirdamas Dliharas pagaliau suprato, kodėl ši planeta pažymėta 2Z684-E ženklu. Kaip turinti dvi protaujančias gyvybės formas, iš kurių viena – itin pavojinga ir agresyvi. Visatoje nemažai pasaulių, kuriose besivystančios ir išsivysčiusios vienos rūšies formos sudaro dvi skirtingas rases su skirtingomis galiomis. Bet nei vienoje iš jų... Nei vienoje...
Antroji širdis plakti nustojo lygiai trim dūžiais vėliau, nei pirmoji.

***

- Va jam! Va! Va, šitam bjauriam žaliam ateiviui!
- Rimantai, jis gi ne žalias. Jis mėlynas.
- Tylėk, ryyyža! Va jam! – vaikas lazda talžė subliuškusį žvynuotą maišą su keliomis dar trūkčiojančiomis ataugomis. Visai ne dėl to, kad ateivis buvo blogas. Tiesiog mama šiandien ryte privertė Rimantėlį apsirengti šiuos bjaurius rožinius marškinėlius, kurių jis labai nemėgo. Nes kai kurie kvaili suaugę dėl tokios spalvos jį laikydavo mergaite.

- O mes šiandien su draugais skraidančią ateivių lėkštę sudaužėm... – šaukštu knebinėdama ataušusią manų košę pratarė Ingrida.
- Tikrai? - jos močiutė apsimetė nustebusia.
- Aha. Ji miške nusileido, tai Rimantas Aure Rimuko lazda taip trenkė, kad visa lėkštė ir sudužo.
Močiutė tik palingavo galva, glostydama šalimais gulintį Bobiką – vieną iš aštuonių namuose gyvenančių šunų, kurių giliai širdyje ji neapkentė. Bet anūkė šiuos gyvūnėlius labai mėgo, o dėl jos galima buvo ir pasiaukoti.
Ech, neklusnūs tie vaikai. Bet jų žaidimai turbūt niekada nesikeičia. Močiutė nelauktai prisiminė, kaip kažkada, su tėvais gyvendama Amerikoj, vasarą viešėjo pas savo dėdę – irgi imigrantą iš Lietuvos – kažkokiame Rosvelo* miestelyje.


*Rosvelas (Roswell) – miestas JAV, Niu Meksikos valstijoje, kurio apylinkėse (kaip manoma) 1947 metais sudužo NSO.