Gyvenimas - tai siauras ir gilus upelis
Vingiuotas, suktas, slysta pro pirštus
Tai didelė viltis, atbėganti takeliais,
Ir po tirštos nakties išaušęs rytas per šviesus..
Gyvenimas - tai amžių deganti ugnis
Bučiuojanti atvėsusias rankas gailingai
Tai skraidanti vaikystės džiugesio pilis
Ir žvilgsnis į akis svajonei nemirtingai..
Gyvenimas - tai jūros bangos begalinės
Kur krenta ir atsikelia iš naujo vis
Tai meilės ilgesys, stipresnis už Tėvynės
Ir raktas, kviečiantis užeiti per duris..
Man, ne taip, kaip kitiems, to "pro duris" visai ir nesinori (: tas "per" žymiai geriau skamba :D
Labai patiko ir idėja, ir mintys, ir stilius, ir kompozicija. Tikrai labai gerai, tik gal kiek reiktų pakoreguoti. (4,5)
Et, lietuvės.. "Pro" tikrai netinka šioje vietoje.. Visų pirma, aš geriau žinau, nes esu eilėraščio autorius. Visų antra, vaikštoma "per" duris, šokama "per" laužą, o praeinama "pro" šiukšliadėžę, žiūrima "pro" rakto skylutę.
Ir raktas, kviečiantis užeiti per duris.. -
būčiau rašius pro duris.
Viskas susideda į vieną stiprią giją, kuri skamba ritmingai, nenutrūkstamai. Teisinga ir gražu (: