Jei tik numanytum, kur aš suku

Gerokai lėkščiau kalbi,
gal taip save baudi?
Juk lanksčiai ir greit kerti,
kai sąmonę prarandi.

Pokštai, jie nekalti,
tinka net pražūty.
Gal tiesiog mano būty
tu nieko neberandi?

Ar pėstute negali?
Atrodo, drugiu drebi.
Keliai neprikalti,
glaustis vis tiek gali.

Juk net subtiliam sakiny,
pašinu vadinti geidi,
o gero teisėjo aky
man pirštą nurėžti turi.

Tad kam savo laiką gaišti?
Kam purvini terpę savy?
Autoportrete verki!
Ne gailėt, o pasprukti, turi.