Neįsisąmoninta realybė

Nors Pastogės departamente beveik niekuomet vienas nebūni, bet jos publika užsimiršti nekliudė. Pasitaikydavo ilgų valandų, kuomet nesijausdavau, kad kas  bent akies krašteliu stebėtų. Dabar reikalai kardinaliai pasikeitė - reikėjo supainiotus reikalus išraizgyti ir sudėti juos eilės tvarka. Bet kaip tai padaryti? Jau anksčiau buvo kilusi mintis, persinešti į Pastogės departamentą lovą, kad galėčiau jaustis lyg sakyme - tavo čia dienos, tavo ir  naktys čia. Tačiau niekuomet nemaniau, kad naktys galėtų slysti pro atmerktas akis. O ne! Dieve saugok! Nemiega naikinti savęs neketinau. Dabar tokia baimė trukdė įvykdyti lovos perkėlimo operaciją. O lig tol dažnai net užmiršdavau, kad parsivežti iš Šklėrių  titnagai turi savus gyventojus ir viename jų apsistojęs arkangelo Mykolo pasiuntinys. Atrodė, kad neužima vietos ir Celsijai – kiekvieną rytą mielai sveikinamės ir malonu, kad prie jų draugiškai pritampa ir dienos varduvininkai. Bet va ta diena, kuomet Pastogės  departamente atsirado blakė, taqigi Gražuolė. Tiesa, nedaug ją kas taip vadina. Šventoji sąmoningai stengėsi išvengti būti kartu. Mudu su Vidiniu išlikome pagarbūs jai, bet tai irgi daugiau vaidinimas. Bėda, kad atėjo įtarimas, jog vaidybos meną jį valdo geriau, subtiliau, protingiau. Atskirti jos vaidinimus nuo realybės buvo neįmanoma arba reikia apie ją žinoti daugiau, negu žinome. Tačiau mintis, kad ją galima sutreškinti, galutinai apleido mūsų smegenis. Tai jau buvo Pastogės departamento gyventoja. Bet skaudžiausia, kad sieloje įsimetę pradėjo siausti slogūs įtarimų skersvėjai – kur sustoji, kur prisiglaudi, jie pučia tiesiog pašvilpaudami ir nėra užsklando, kuriuo sugebėtum pastoti jiems kelią. Net Vidinis prarado šimtaprocentinį pasitikėjimą, jau nekalbant apie kitus. Užtat dabar žinau – nepaisant kur atsirastų blakė, tuoj dingsta tarpusavis kolektyvų arba pavienių žmonių pasitikėjimas Tai nuodas, tai sprogstamas užtaisas, kuriais žmoguje  nuodijamas ar sprogdinamas jo žmogiškumas. Ir reikia būti labai girtam, kad kalbėdamas žodžius, nesisaugotum ar kas jų neišgirs ir ar taip juos kalbi, kad įtarimų dozė sumažėtų iki minimumo.
      - Tu įsitikinęs, kad Gražuolė negeba judėti.
      - To protingiau klausti Šventosios.
      - Knygos - segtuvo?
      - Nežinau, ką ji tau paskys, bet manau, kad abi jos iš to paties konstruktoriaus rankų, - pasakė Vidinis. Ir neva abejingai mostelėjęs ranka uždainavo:
           
                  Dievas davė man protelį,
                  Kad nesėdau į laivelį...
 
      - Apie kokį laivelį kalbi, Vidini. Ar ne tą, kuris skendo į dugnelį?
      - Sakau, Pranuci, kad nežinau, ar blakė... atsiprašau, ar Gražuolė geba judėti, ar tik apsimeta, kad negeba. O apie jų protą, regisi, išsamiau esi su Šventąja kalbėjęs ar net diskutavęs. Jo vienu svarsčiu nepasversi. Šventoji jo turi tiek, kiek turi, bet aišku, jog jo turi ne tiek, kiek jo turi blakė... atsiprašau, - Gražuolė. Ne tiek. Tai faktas.
      - Daugiau? Mažiau?
      - Ačiū, kad ir to neužmiršai paklausti. Jau ir Vidinyje kvailių ieškai. Taigi gyvename, kad nesinori to linkėti net priešui. Nebent labai aršiam. Tokiam, kuris moka slampinėti netgi būdamas nematomas. Tfu! - beveik nesuprantamai kalbėjo Vidinis, tačiau jam pasirodė, kad to neužtenka, todėl pabaigoje prikergė: - Jeigu čia būtų amerikiečių mokslininkas Bolonkinas, tai tikriausiai pasakytų: - ir tu, Pranuci, ir tu, Vidini, o ir aš, Aleksandras, ruoškimės tapti Žemės istorijos dalimi. Supraskite, kalbu apie mus kaip praeitį, kaip istoriją. Į dabartį atėjo naujo tipo proto nešėjai. Ir nors nesuprantama, tačiau akivaizdu- tai ne tik proto, bet ir moralės nešėjai.
      - O-cho! Na taip, apie protą rimtai-nerimtai su Šventąja pasikalbėdavau, bet apie  moralę... Iš tikrųjų, neįtikėtina, bet akivaizdu.
                 
                  Būčiau sėdus į laivelį,
                  Būčiau skendus į dugnelį, -

padainavo dar dvi dainos eilutes Vidinis ir:
      - Net nereikia pačiam sėstis. Nori- nenori esame pasodinti. Plaukiame net nesuvokdami, kad plaukiam ir kad laivelio irklus perima naujo tipo irkluotojai, kurie suvokia ką daro ir suvokia savo veiklos pasekmes.  Blakė, pavyzdžiui... Atsiprašau, Gražuolė puikiai žino, kad ji nebus sutreškinta ir žino ką reikia daryti, įgijant tavo – mano - mūsų  pasitikėjimą. Beždžionė lig šiol nesuvokia, kaip atsirado žmogus, o blakė jau nutuokia, kokia ji būsianti ateityje.
      - Betgi tai rimta, apie tai reikia mąstyti, galvoti.
      - O mudu apie tai daug galvojame? Bet ką tai reiškia? Reikia galvoti būnant konkurencijoje. Blakės... atsiprašau, Gražuolės įsitvirtinimas Pastogės departamente reiškia, kad mudviejų protą ji nugalėjusi. O atrodo, dar taip neilgai ji čia beesanti, dar tik vieną įrašą, beje, pavogtą ar nukopijuotą  prezidentūroje mums pademonstravusi. Bet jeigu jis net netikras, suklastotas, reikia daug proto ir va tokios moralės, kad pasirodytų viešumoje. Kalbu apie kelis žmones, bet... Aš jau net netikiu, kad kuris iš mudviejų - o gal ir anu atsirai -  nepaskleisime šios informacijos. Sakymas, kad reikia laikyti liežuvį už dantų, kai jų nėra, atrodo idiotiškai neteisingas.
      - Dainuok, Vidini. Būk žmogus ir padainuok dar ką nors. Arba padeklamuok. Tą, apie angelus...
             
                              Kalbu su angelais
                              Ir suprantu -
                              Tokių dalykų Tavo protas nepriims.
                              Net ir bažnyčia, nusigręžusi paliks
                              It piktą dvasią, peržegnojus kryžium...
                             

(Iš „Kryžiokų vasaros“)