O Dieve, saugok mus nuo nuobodaus likimo,
Nuo krintančio kasdien taip pat lietaus.
Ne tam po saule esam gimę,
Kad vaisių uždraustą bijotume ragaut.
Juk niekam nelemi pelenių dalios,
Ir pažeme rėpliot neįsakai,
Mes žmonės, celėse užsirakinę patys,
Vis inkščiam, keldami akis dangun kaltai.
Išleisk iš dvasinio kalėjimo,
Ir akmenį mums nuo širdies nurisk,
Padėk, kaip visada padėdavai,
Klijuodamas į šipulius sudužusias viltis.
Įpūsk ramybės, skardį kai išvystam,
Neleisk manyti, kad neturime sparnų,
Suteik stiprybės šimtąkart suklysti,
Tam, kad vėliau kaip paukščiai -
kiltume aukštai virš praeities klaidų.
Suteik stiprybės šimtąkart suklysti,
Tam, kad vėliau kaip paukščiai -
kiltume aukštai virš praeities klaidų.
Nu taip nebūna. Kilk nekilęs virš praeities klaidų, jau tada ne savas rūbas žiūri kalina ir ne kokia dar sąžinė, bet realus nerūdyjantis plienas ir rasotos sienos.
Gera malda, moteriškai naivi. Nors Bybkočio periodu (krizės) tai žiūriu optimizmas ne vien moterims būdingas, bet kone kiekvienam.
Ya tiesos, yra taip pat melo daug.
Ne tam po saule esam gimę,
Kad vaisių uždraustą bijotume ragaut.
Čia jau lyg gundymas paragaut...
Ypač patiko: "Neleisk manyti, kad neturime sparnų", o šimtąkart suklysti gal ir nereikėtų prašyti. ;)Ačiū už mintis... :)
Neilai, kas gali žinoti, kas tam, kur viršuje (o gal apačioje, ar tvyrančiame tarp žemės ir dangaus:-) patinka ir tinka, dėl to ir meldžiamasi kaip kas moka...Sakai tavęs neįtikino, hm. Ačiū Saulėta naktie:-)
Emmanuel, nereikia du kartus kartoti, suprantu ir iš pirmo :D
Exmorčiui: gaunu du ir ką? Čia subjektyvi malda, neįforminta bažnytiniam maldyne, tai gal ji gali skambėti taip, kaip tinkama? :-) Ar ne?