***

Nemėgstu vienumos –
ištežusių šakų
nuo lietaus,
pravirkusio lango,
išbėgusio laiko.
Neradus tylos,
lyg klajūnė šviesa
naktyje
beldžiuos į uždarytą laikrodį.
Jis išmušęs dvylika užmigs.
O lietaus lašai – 
sūrios dangaus ašaros – 
vėl skalbs ištuštėjusią gatvę.