užgesk

2009 07 22


Kiekviename linkyje, tiek nosies,
Tiek gaktos, kai prilietęs ausimi
Girdžiu žuvėdras klykaujant. Nors
Ne... tai tik pilvas tavo nori valgyt,
Pavargęs nuo tabako. Pageltusiuose
Pirštuose it senam pergamente
Pasakojimas apie gyvenimą.
Saulėlydžius, kurie dūmuose skendo
Ir meiles, kurios kaip balerinos
Šoko vis kitose salėse. Linkteli
Sena patefono adata, įsikala į galvą
Kokį garsą ir nepaleidžia. Kai tampu
Tylinčiom gatvėm ir atspindžiais
Balose. Aš įsitveriu naktinio audeklo
Ir tyliai užgęstu tavyje, nors taip trūksta
Ir vėl apkabinti, netgi su sumautu tabaku –
Ant pirštų, ant savo uoslės.
Ilgas kelias, kurio nenuėjome jau plyti,
Kažkur toli – prisiminimuos, tik vienišas
Klajūnas skaičiuoja gyvsidabrio*
Smiltis pakibusias saulėlydžio gijose.
Taip lėtai kapsi laikas... kai nieko nėra,
Tik pridusus širdis vis dar murma...
Užgesk.




p. s. visad nepatiko rūkančios...

* Živilės žodis...