Kitokia

Taip ji buvo kitokia nei kiti. Išskirtinė. Ji matė pasaulį kitaip nei visi. Ji galėjo nusakyti muzikos skonį, pamatyti kvapus, matyti muzika. Gal tai ir buvo jos keistenybės, bet tai tikrai jai netrukdė gyventi patį nuostabiausia gyvenimą. Jos klasiokai dažniausiai iš jos tyčiodavosi ir sakė, kad ji kvailė ir gyvena svajonių pasaulyje, tačiau tai tik buvo pusė visos tiesos. Galbūt ji ir gyveno savo svajonių pasaulyje, bet tik tai nudažė jos gyvenimą ryškiai purpurine spalva.
Šiandien ji ėjo miesto gatvėmis viena. Visa peršlapusi nuo byrančiu iš dangaus lietaus pupelių. Nors ir rankoje nešėsi lietsargi, bet lietus buvo šiltas ir jis jai patiko. Lietus jau kvepėjo rudeniu todėl ji mėgavosi viskuo. Viskuo kas galėjo ją bent trumpam sulieti su gamta ir beribiu pasauliu. Ji mylėjo lietų, ji mylėjo...

Vėl lietus, tačiau šiandien viskas kitaip jis kvepia rudeniu. Jis kitoks ir man tai be galo patinka. Taigi dabar einu sau gatve ir džiaugiuosi lietum. Jaučiu savo kūnu kaip kiekvieno praeivio žvilgsniai perveria mane bent sekundei. Į mane, į skėtį ir vėl į mane. Patraukiu pečiais ir einu toliau. Pasitaisau savo ryškiaspalvi šaliką ir persimetu per petį. Neklaužada. Nusijuokiu ir pagaliau pamatau prieš save dideli, šiek tiek apgriuvusi pastatą. Jis gražus, tik savaip. Daugelis jo prisibijo, bet aš tikiu jei sienos prakalbėtu jos papasakotu tikrai nežmoniškai įdomia istorija. Apie žmones, sienas, vazas, gėles apie viska, o aš atsiėdusi klausyčiausi įdėmiai ir gal net viska įrašyčiau su diktofonu ir klausyčiausi lyg pasakos prieš miega. Būtų be galo smagu. Taigi užlipau laiptais ir pro langelį užlipau ant stogo. Lėtai, žingsnelis po žingsnelio ėjau juo ir staiga nuo šlapios stogo dangos, mano koja paslydo. Be galo persigandau ir net neabejojau kad man galas. Pasibesiu ant kokio geležies gabalo ten žemai ir pavirsiu nesusipratėliu angelu. Tačiau koja užkliuvo už nedidelės skylės ir aš jau galėjau bent gulėti nejudėdama. Po truputėli atsistojau ir vėl tas baisusis mano likimas mane nuskriaudė. Neklaužada. Užsimerkiau ir tik jaučiau kaip smengu gilyn. Kritau ir ir jau po kelių sekundėlių gulėjau ant grindų. Lėtai pradėjau apsičiupinėt save. Dėl dievo meilės, kad tik nebūčiau susižeidus, nes mamos numatytas isterijos priepuolis dėl mėlynių ar įbrozdinimų garantuotas. Jau pagulėjusi ir kiek apsiraminusi ir leidusi nutekėti adrenalinui atsisėdau ir nusijuokiau. Iš šono viskas turėjo atrodyti kaip iš kokio filmo kuris apie psichines ligones, tačiau ne. Jaučiau savo visom kūno ląstelėm, kad patyriau nuotykį. Nuotykį kuris kvepėjo rudeniniu lietum. Gal ir atrodė didžiausia keistenybė, bet aš visada laukiau tokių nuotykių. Tik vienas gali patirti tai. Jaustis šitaip. Nenusakomai, kad net skauda. Džiaugiausi lietaus lašais kurie kapsėjo ant mano galvos pro skyle lubose. Dar karta garsiai nusijuokiau ir surikau „myliu rudenilinį lietų“. Beprasmiška mane vadinti idijote, nes tokia nebuvau tik mačiau viska savomis akimis. Jau senai supratau, kad nesu pilka masė rioglinanti per pilka betoną. Buvau spalvota keistenybė ir man tai patiko.
Taigi atsistojau ir nusišluosčiau dulkes nuo džinsu ir visų kitų rūbų. Skėtis griuvinėjo kažkur. Ridinėjosi pats sau. Geriau netrukdysiu, jam čia patinka. Nusišypsojau ir nusileidau laiptais žemyn, kad galėčiau iš čia pasprukt. Namas buvo nenusiteikęs pasimatimams, ypač su manimi. Nusiunčiau oro bučinį jam ir patraukiau link parduotuvės. Ir vėl beprasmiški praeivių žvilgsniai smingantys į mane. Žinau lietus dar džiugino mane, bet tik ne aplinkinius. Lašai, riedėjo ir kapsėjo žemyn nuo mano veido. Atlošiau galvą ir truputi prisimerkusi mėgavausi lietum, tik neilgai. Kažkoks keistas žmogėnas uždengė mane su savo griozdišku skėčiu. Otai tau, kaip man šiandien nesiseka. Atsisukau į jį ir piktu žvilgsniu nužiūrėjau jaunuolį nesusipratėlį stovinti šalia. Ak, kaip galima nesuprast, kad kai kurie žmonės nori pasimėgauti lietum. Aaa? Jo plaukai buvo suvelti į kažkokį šiaušelį, lupos truputi pamėlinavusios nuo šalčio, juk jis buvo tik su palaidine trumpom rankovėm. Va čia tai ir mane pralenkė, beprotis. Šiaip ne taip išlindau iš po skėčio ir toliau žingsniavau. Girdėjau kaip tas beprotybės įsikūnijimas sušuko „Sušlapsi“, bet man buvo vis vien. Norėjau surikti ačiū, bet atsisukusi pamačiau tik persikreipusią bobuliukę risnojančia paskui mane. Padidinau greiti ir skuodžiau, kad ji man nepradėti rėkauti, kad aš idijotė mergaitė ir, kad galiu peršalti. Man moralu tikrai nereikėjo, pati juos jau sau rėkavau smegenyse kol atsibodo. Pagaliau atsidūriau prie arbatinės. Įkišau nosį ir pirma įkvėpiau arbatos kvapų. O kiek jų ten buvo. Kvapai kaip dūmai susimaišė kartu ir taip skaniai kvepėjo, taip skaniai. Išuostinėjau visus puodelius su arbatomis, kol išsirinkau raminančia arbatą. Iš palto kišenės šiaip ne taip išsikrapščiau pinigėlių ir susimokėjusi vėl išlindau į lietų. Buvau truputi susigėdusi, kad tiek prilašinau arbatinėje, bet manau bus gerai. Aš įnešiau lietaus. Pagaliau grįžau namo. Šiltas oras iškart plūstelėjo į mano veidą. Nusipurčiau kaip šunėkas ir nusivilkus paltą, bei užsimuturiavus savo šaliką nuėjau į vonią ir galvą įsukau į rankšluosti. Tikrai nesinorėjo, kad nosis varvėtu. Taigi pasidariau arbatos ir prisėdau prie mamos, ant sofos prie židinio. Sėdėjom ., tylėjom ir klausėmės tylos. Židinį spragsėjo malkos ir šoko savo šoki. Ugnis pasakojo savo istorija. Krapsėjo, spygavo lyg netekusi proto. Išgėriau greitutėliai arbatą ir padėjusi puodeli priešais ant staliuko garsiai atsikvėpiau. Kaip vaikas ką tik atsigėręs. Taip ach... Ir tik dabar šovė man į smegenis, kad mamai taip ir nepasiūliau arbatos. Susigėdau ir pasiėmusi puoduką išėjau į virtuvę. Išploviau puodelį ir nurūkau į savo kambarį. Kambarys buvo nemielas. Jis miegojo ir kvepėjo miegu. Taigi apsisukau, nusiėmiau rankšluosti, pasiėmiau berete ir paltą ir vėl išėjau. Lauke, jau nebelijo, tačiau buvo drėgna ir gaivu. Keli lapai nukrito man prieš pat nosį. Patraukiau pečius ir nužingsniavau į darželį. Man ten visada patiko sėdėti ir klausytis vakaro dainų. Nors pripažįstu, kartais net man pasidaro ten baisu. Vis kokie pašlemėkai užpuls, ar šiaip koks nepažįstamas prisės ir reiks kalbėt. O tai tau kaip nesmagu ši taip. Kai du visiškai skirtingi žmonės susitinka ir neturi apie ką kalbėti. Atsisėdau pavėsinėje, susikėliau kojas ir atsirėmiau į šaltą sieną. Dabar pagyriau save, kad užsidėjau berete, nors galva nešąla. Užsimerkiau ir vos neužmigau, tikrai. Tik  tas prakeiktas suoliukas staiga sugirgždėjo ir susmukau. Perlūžo, o taip man jis patiko. Nusijuokiau ir atsisėdau prie kitos sienos. Įsitaisiau ir vėl užvertusi galvą užsimerkiau. Dabar vėl sugirgždėjo suoliukas, bet nejaučiau jokio skausmo. Prasimerkiau viena akimi ir apsižiūrėjau. Sėdėjau prie manęs kažkoks nesusipratėlis. Tik geriau įsižiūrėjus supratau, kad tai tas pats niekadėjas, norintis paslėpti mane nuo lietaus.
-Sveika. -pasakė jis ir mirktelėjo man. Kokie kvaili žmonės kartais būna. Nenoriu, nenoriu, nenoriu aš garsų ir ypač žmogaus balso.
Prisidėjau piršta prie burnos ir tyliai sušnypščiau. Vėl užsimerkiau ir tikrų tikriausiai gal kokią valandžiukę prabuvau nejudėdama. Girdėjau kaip nesusipratėlis nuėjo. Girdėjau nuostabiausias atsisveikinimo giesmes iš paukščiu, girdėjau mašinas teršiančias orą. Girdėjau orą kuris vis bėginėjo ir lenktyniavo aplink mane. Girdėjau savo širdį, girdėjau save. Buvau kitokia, tačiau norėjau turėti ir tos pilkos masės. Norėjau kartais neišsiskirt iš visuomenės ir vaikščios gatvėmis įsiliedama į ritmą. Daugelio žmonių ritmą. Siekti kažko apčiuopiamo, o ne tik svajoti keliauti ir kvėpuoti ir gyventi su savimi. Norėjau būt kažkuo kitu. Mažiau mielu sau, bet neišsiskiriančiu. Ne akį rėžančiu blizgučiu. Jau buvo tamsu, taigi atsistojau ir norėjau eiti, bet vėlgi beprotiškai nutirpo kojos. Tie skruzdėliukai bėginėjantys pėdomis ir toks baisuokliškai nemalonus kutenimas. Tačiau vistiek atsistojau ir rioglinau link namų. Vos už kelių kvartalų prie mažos parduotuvėlės pamačiau mamą. Ji atrodė tikrai nuostabiai. Ėjo su raudonu skėčiu rankoje, juodas paltas ir taip gražiai susigarbanoję plaukai. Manau ji žavėjo daugeli vyru, bet tik vienam buvo ištikima. Mano tėvui. Jie buvo ideali pora. Ji dama, o jis riteris tik šių laikų. Tačiau dabar jo nėra. Kažkoks kvailas, storas viršininkas išsiuntė jį į komandiruote, o mama sutiko. O ką jei beliko daryti, tik sutikti. Vėl norėjimas turėti tų popierėlių vadinamu pinigais. Reikėtu jų gaminti daugiau. Daug daugiau, ką visiems užtektu, kad visi gyventu gerai. Būtų visi lygus. Svajonės. Pamojau jai ranka ir sušukau“mamukai“ . Pirma karta ji nekreipė dėmesio, bet kai šokau į gatvę ir rėkiau kiek tik gerklė leidžia tada ji pagaliau pastebėjo mane. Vos ne susmuko vietoje, pamačiusi kaip bėgu per gatve. Dėkui dievui mašinų nebuvo. Tad pribėgusi apkabinau ją ir pabučiavau į jos nupudruotą skruostą. Žinau ji nepyksta kai jai taip padarau ir šiek tiek sugadinu jos tobulumą.