Palovėj guli braškinis kandonas

Žėri saulės spindulių laužai ant tavo lango,
O vartai uždaryti, atseit tavęs viduj nėra – apsimeti tu šlanga.
Tad savo vaizduotės paukštę paleidžiu skrist vidun į tavo namą.
Atidarau duris, iškart lekiu prie baro, išlenksiu 100 gramų.

Dabar drąsiau, šilčiau, galiu jau ir tavęs pačios ieškot.
Bet blin kaip vidurius nuo ryto suka,
O čia jau tavo kambarys –
Jame tai būtų negražu kakot.

Štai sėdi tu viena ant sofos geltonos,
Mergelė, nuo soliariumo parudusios odos.
Kaip durnius sėlinu aplink tave ratu,
Kol išdrįstu ir pasakau, kad aš tau patinku.

Dabar nuo tavo kaklo lig akių
Žingsnius skaičiuoju jau liežuvio tikslumu.
Į įlinkimus įeinu, pro iškilimus lūpom praeinu,
Ir savo atidirbęs užmiegu naktiniu miegu..

Nesuprantu, kodėl taip greit ateina rytas.
Tava ranka nuslinkus man anš kairio šono.
Apsižvalgau aplink – žalsva vaza, ir radiatorius raudonas.
Kažkur arčiau dar nuogos tavo kojos, o palovėj guli braškinis kandonas.