Artėjančio rudens prisiminimai...

Rami rudens diena – tik vėjas palengva lapus ant gatvės kloja.
Širdis šiandien tokia tyli ir nejautri...
Kažkas priėjęs paspiria prie tako gulintį kaštoną koja
Ir taip nutolsta pastriksėdamas gatve – girdi?..

Na tai ir kas, kad ne visad jaučiu aš žavesį šiltos rudens dienos –
Dėl to gamta juk nepaliaus medžius visom spalvom tapyti...
Taip pat ir žmonės – ne visi brangina dovanas nuo Dievo ir šviesos,
Bet juk kiti negali nuolatos už jų mintis ir darbus atsakyti...

Saulėlydžio spalva tarsi bangom atspindi plinkantį obels vainiką.
Širdis šiandien tokia keista ir nekantri...
Močiutė, dviem bidonais vežina, keliauja vėl – kas vakarą ir rytą
Ir vėl šią naktį sąnarius ilgai jai maus – tiki?.. 

Na tai ir kas, kad ne visad jaučiu aš svaigulį artėjančios audros –
Dėl to vakaris vėjas nepaliaus kvatodamas įnirtęs pūsti...
Taip pat ir žmonės – ne visi senatvėje ragaus lašelį atgaivos,
Bet juk dėl to nepasikeis nei laiko ritmas, nei gebėjimas paklusti...

Naktis ilga – šermukšnio storos šakos, rodos, tarsi rankom moja. 
Širdis šiandien tokia pavargus ir trapi...   
Ten, už krūmelio, šunys, kaži ką užuodę garsiai loja 
Ir neramu man daros – kur tu? Gal ateit greičiau gali?

Na tai ir kas, kad ne visad jaučiu aš skonį krintančios rasos –
Dėl to lašeliai skaidrūs nepaliaus saulėto ryto gaiviai prausti...
Taip pat ir žmonės – ne visi pajėgs atskirt teisybę nuo klastos,
Bet juk dėl to pasaulis nenustos kasdien pirmyn keliauti...