...

2009 07 19

Šįkart sėdžiu ir nemoku pradėti
Papasakoti, kaip manyje greitai bėga
Praskiestos upės. Aš, tik stoviu ir
Tyliai baksnoju į stiklą, o praeiviai
Galvoja, jog tai, tik dar vienas psichas.
Mano akys it neliestas miško draustinis,
O siela trapi ir šalta, kartais norisi
Pajust truputį miego, kartais blakstienas
Slapčia. Jei žiūrėsi vien į parduotuvių
Vitrinas spalvingas, niekada neišvysi manęs,
Nes aš, tik veidas prabėgęs tavo dienoraščiu,
Tik tylantis filmas tavy. Jei sulėtinsi tempą
Praeivių ir paversi dienas į vienintelį puslapį
Knygos, kuri dar nebuvo rašyta.
Padėsiu pasijusti reikšminga,
Nors aš, tik balsas vis sprunkantis
Tyrais. Dykra išspausta iki ašarų,
Iki dulkių kelių ant išdžiūvusio veido,
Jei leisi norėsiu, jog skeldėtų dangūs,
Kad pajustum, kaip skirias pasaulis,
Kai nėra tavęs minioje. Kai bėgantis laikas
Nestabdo ir liečia abu. Iš už lūžtančių
Balso stygų pilių išausiu naują dainą
Tavųjų dienų. Taip baigiasi rašalas
Plunksnoje, kaip gyvybė tavy ir, jei
Sprunkantis laikas nestabdomas jis
Praskrieja ir nededa taško paieškose.