Rytmečio saulė
apšviečia negyvą
kūdikį, liepsnose
sunyksta jo riebalai.
Jo akyse sustingęs
paskutinis, šaltas
liūdesio žvilgsnis.
Aplinkui viskas nutyla,
tik svirpia žiogai.
Atlėkiau paskaityt šią "pasaką", susiviliojusi pavadinimu. O kai paskaičiau, nieko nenoriu sakyt t.y. rašyt, t.y. komentuot. Neturiu ko pasakyt. Baisoka skaityti apie negyvus kūdikius. Nepasakiška.
9-iose eilutėse paslėptas toks gilumas, tiek jausmų su didžiule prasme... gerbiu, nežinau ar kiti tai mato, kaip ir aš, bet žavu, pasakyti tiek daug nepasakant beveik nieko yra talentas.
Aš toks logikos beieškantis visame kame, net ir emocijose...
Kūdikio akys gali (teoriškai) spinduliuoti džiaugsmą (kai jis instinktyviai juokiasi), arba kažką, bet tikrai ne liūdesį, kai kūdikis verkia. Liūdesys jam - nepažįstama (vis dar) emocija...
Bet čia juk "pasaka"(?), ir dar išgalvota! O pasakose - visko...
:)