Metai juda, bet miestas nesikeičia

Parkas ošė ir klausėsi Minijos tėkmės, piliakalnio paslapčių, aplinkinių miškų vienatvės. Išgyvenęs griausmingus karus, svetimtaučių antplūdžius, jis vis dar tebemojuoja miestelėnams savo senųjų ąžuolų, beržų, liepų ir klevų šakomis.

Kadaise dundėjo akmenimis grįsta senoji Minijos gatvelė, visi vykdavo į Gargždų dvarą, kiti - į turgų apsipirkti. Kaip mini istorija, - Gargždai buvo prekybinė gyvenvietė, tad žmonių srautas visuomet būdavo didelis.

Pasikeitė laikai, bet krašto žmonėms noras susiburti bent kartą per savaitę tebėra. Tik susibūrimo vieta pasikeitė. Dabar ir senas, ir jaunas žino, jog niekur kitur nepasijus, kad ir tarp nepažįstamų žmonių, lyg viena šeima. Niekur kitur nepamatys tiek šypsenų, tiek džiaugsmo, tiek bendro išgyvenimo.

Tai svarbiausia, jog kiekvienas suprantame, kur esame - senojo parko apsuptame Gargždų stadione! Ne todėl, kad tik pasėdėtume, o tam, kad skanduotėmis, šypsenomis ir ovacijomis suteiktume mylimai komandai stiprybės kovojant aikštėje.

Istorija byloja viena - nuo senų laikų mūsų miestas buvo susibūrimo simbolis. Seniau - turguje, dabar - stadione!

Ačiū tiems, kurie su mumis ir su Gargždų „Banga“.