Proletaras

Keista, bet Dievas pirmasis proletaras. Tokia mintis atėjo galvon man stoviniuojant ir klausant senio, kuris už viską labiausiai vertino mielaširdystę, išreikštą degtinės buteliu. Buvo matyti kokia tai jam palaima. Drebančios rankos mikliai atsuko kamštuką ir giliai įkvėpęs žilabarzdis užsivertė butelį. Gaunas čia kažkoks sluoksniuotas sumuštinis. Gal ir neblogas? Oras-puslitris-oras.  vistiek sveikiau  už amerikonų maistą...

Nieko nepridursi: atšnekėjo jis už butelį. Pasirodo traktoristas. Išsipasakojo kaip tarybiniais laikais gerai buvo: darbą visi  turėjo, galvos sukt dėl nieko nereikėjo. Taip ir supratau: Traktoriui darbas buvo retenybė. Ko gero, dažniausias vaizdas gerianti darbininkų liaudis. Maniau, jog toks individas jau nieko savy nebeturi, bet smarkiai apsirikau. Po keliasdešimt minučių pamatęs, kad kito „Veros“ butelio nebeduosiu, kadais garsus ūkininkas, numojo į tokį neišmanėlį ranka ir nuėjo. O ką man daryt? Kitas butelis - vaistams, nuo širdies negalios! Bet ne tas pasakojimas man įstrigo atmintin. O tai, kad senis nueidamas butelį įmetė į konteinerį stiklui.

Dvi naktis gydaus. Ne dėl meilės. Tos jau senokai nebejaučiu niekam, tik sau. Tiesiog negaliu ramiai užmigt, nes oras geras. O jei oras toks, vadinas keliautojų šiomis dienomis nemažai. Jie baisesni už skėrius, kurie nieko nepalieka. Ne, šitie palieka. Mačiau. Ką tik grįžau iš žygio baidarėmis. Keturiese, visi seni draugai, ramiai paplaukiojom. Ir ką? Ogi upės krantas primena tai, kas turėtų būti Kazokiškėse.  Pirmą naktį išsimiegojau galvą padėjęs ant padangos. Nežinau kaip ten atsirado mano pagalvė, bet pamenu, dar pamąsčiau ar neverta jos pasiimt. Tokia patogi buvo. O kažkam nepatiko. Dabar košmarai vos akis užmerkus puola, mat nusprendžiau padangos grįžt. Taip ir kankinuos. Juk kasdien mano pagalvė vis giliau ir giliau klimpsta šiukšlyne. Kas jei jos nebe atkasiu?!

Nuėjau net į bažnyčią. Bet geriau nepasijutau. Toks rimtas atrodė kunigas su savo juodu ploščium. Neprašysi gi dievo užtarimo dėl pagalvės. Sutrikęs ir leptelėjau, kad nuodėmes išpažint atėjau. Matyt nedaug tokių tipelių apsilanko bažnyčioj, nes ponas dievo tarpininkas gerokai nustebo. Prisidirbau tai ir variau. Improvizuot sekės neblogai, visgi nemaža gyvenimo patirta. Na o jau kai išrišimą davė, tai vos nesušukau „Dieve padėk“! Tapo aišku kodėl, tokie kaip aš, privengiam bažnyčios. Po to kai duoda tiek maldų sukalbėt, idant nuodėmės būtų atleistos,  kas dar kart eis išpažinties? Aišku neskaitant tų, kurie didesnę dalį gyvenimo apie dangų tesvajoja. O aš net ir nemoku tų maldų... Išėjau namo. Pasukau kitu keliu ir op, atsidūriau prie stačiatikių cerkvės. Tada supratau, kad gal ne ten kreipiaus? Užėjau ir čia. Pasivaikščiojau tarp suolų, įvertinau ikonas iš meninės pusės, bet kai pamačiau artėjant barzdočių pasijutau labai nejaukiai ir sprukau. Lyg to nebūtų gana rytojaus dieną, beeinant parduotuvėn, išdygo tie Krišnininkai su savo hariu! Galutinai susipainiojau...


Dabar galvą skauda ir dėl pagalvės, ir dėl dievo, kuris neaišku nei koks, nei kur.  O Gal jo išvis nėra? Ne. Juk mus kažkas sukūrė, vadinas tas kažkas ir turi būt. Tik bėda. Tas dievas proletaras SSSR tipo. Padirbėjo kelias dienas ir užgėrė. Užtat viskas ir ritasi velniop.