Kaitra

             Klykdama šviesa braunasi pro besigūžiančius vyzdžius, tegaliu spoksoti į savo kojas. Nemielos, smėlėtos, neišbaigtos, jos nori kur nors dingti, o šito nebus - per daug vargo. Pro šalį atsargiu žingsniu prasiūbuojantis prakaituotas storulis, žemę nuliedamas savo šešėliu, minutėlei nuslopina akių gėlimą. Pamatau kūdikiškai susiraukusį vyriškio veidą: atrodytų, visi raumenys metė savo estetinę funkciją ir puolė slėptis vieni po kitais. Mano išraiška tokia pat, tad išsišiepiu, mintyse sukūręs autoportretą, užsimerkiu, atsilošiu ir smakru semiu prieš mane išklotą jūrą.
             Savotiška vienišumo forma – vienišumas minioje, štai ji dabar ir spusteli plaučius. Trumpai pasilabinus su dabartimi jau nubėgau pas praeities pamėkles. Pečius svarinantis emocinis slėgis sukuria savotišką kontrastą su beprotiškai aukštu dienos mėliu. Sunku besuprasti ar tikrai negaliu palikt šios nostalgijos. Riebiu blizgesiu išteptas įdegusios juodaplaukės kūnas atsako į klausimą, mesteldamas mane į gašlią svają. Nesusimąstydamas ją sustabdau ir lieku aptuštėjęs. Pajuntu nuovargį.
             Jūros bangos išmeta saujelę pažįstamų veidų, visi atsargiai artėja banguojančiu karščiu, apsemia mintis. Negalvodamas tariu žodžius, tarsi kadaise paruoštus ir į eilę suklotus. Dabar tik beriu ir stebiuosi, kad moku kalbėti taip sklandžiai. Atrodytų, krestelėtų kas smilkinį ir likčiau be žado, pradėčiau naudoti sau pačiam keistą sintaksę ir lementi neegzistuojančias fonemas. Lyg paleidus dviračio vairą: pavažiavęs tiesiai pakryptų kerinčiai sudėtingas gebėjimas kalbėti ir nusirisčiau į beprotišką nusišnekėjimą. Be abejo taip nenutinka, šypsaus ir plepu protarpiais jausdamas įkyrų liūdesio dundesį viršugalvyje.
             Nutylu, nes apima noras kam tai nepadoriai atsiskleisti. Ne apie skausmą, nuovargį ar minėtą tamsią nuotaiką kalbėčiau, o apie abejingumą, net tingumą. Turbūt kiekvieną apima tas siestos metu pilvą išvertusio liūto pasyvumas. Tarsi galėtum gazelę sudraskyti ir mylią nubėgti, bet esi tikras, jog to nedarysi, jei kas neprivers. Taip ir snaudi augant kažkokiam keistam moraliniam nepasitenkinimui savimi, pasišlykštėjimui visa situacija. Darosi vis nemaloniau, vis mažiau dalykų, kurių nebenori daryti, lieka. Prieinama net iki kvėpavimo, o dar tas dulkėtas švytintis oras dabar toks sprangus, kad net nesinori jo priimti į plaučius. Tokiu metu paprastai prasideda spontaniška atomazga, kuri nepaprastai greitai ir nepastebimai pašalina tave tokį, koks buvai vos prieš akimirką. Nė nesuprasdamas atsibundi jau kitas.  
             Štai šia seka ir vėl tampu gabus manipuliuoti ateitimi, mąstyti ir veikti. Kaip prieš akis sustingus horizonto linija atskiria jūros ir dangaus mėlius, taip ir aš atskiriu save nuo „praeities savęs“. Pradedu jausti daug įtemptų virpančių stygų viduje. Vaizduojuosi, kad kaukolė užpildyta ne smegenų drebučiais, o ant siūlelių sukabintais mažyčiais veidrodėliais. Tampu viena mašinų, kurios teikė Dekartui įkvėpimą, ar bent savita jos variacija. Manyje viskas trapu ir gali kas akimirką suskeldėti. Vienas kitas mažytis veidrodėlis vis sutraška – nesuprasi ar augdamas ar duždamas. Šioje karalystėje viskas turi savo vietą ir paskirtį, niekas nejuda be priežasties ir pasekmės. Pasiklydus šviesa čia metų metus keliauja nerasdama nei durų, nei vietos pailsėti.
             Užpildęs save tokia pasaka, pradedu suprasti, kad ji nėra bereikšmė. Žinojimas išties kažkuo veidrodiškas – jis atspindi veiksmo ar minties šviesą, o pats tėra neapčiuopiamas ir šaltas buvimas. Juk kartkartėm taip norėtųsi tiesiog imti ir atiduoti kažkam savo veidrodžius, leisti nusikopijuoti, kad suprastų. Deja, tik iš lėto, mažyčiais pincetukais vienas kitą ir save rakinėjam, keičiam. Kitaip – labai skauda ir sutrupėti galima. Pastebėti šiojo keitimosi veik neįmanoma, o sugrąžinti žinojimą į tokį, koks buvo, yra beprasmiška. Su nuotaika lengviau – pratęsiant analogiją, ji būtų vandens lašeliu, kuris gali pakreipti spindulį. Štai paimu svetimą lašelį, parlieju juo save ir pašokęs nuo kaitraus smėlio nulekiu bangų link.  
              Mano pėdos išgyvena beprotišką metamorfozę – padegusios sausame smėlėtame karšyje jos staiga sutinka atrodytų ledinę vandens sūrybę. Visas kūnas lyg neprajodinėtas žirgas beprotiškai krūpčioja ir rodo begalinį nepasitenkinimą vedamas į vėsos karaliją. Prieš pasinerdamas apžvelgiu spindintį vandens paviršių, aplanko jausmas, kad pirmą kartą tai stebiu. Jau po vandeniu, veidui siurbiant vėsinančią gaivą pradedu prisiminti visus žmones, kuriais šiandien buvau. Viso šio „savęs vyksmo“ viduryje išnyru veidu į saulę ir stebiu ją pro užmerktas akis.