Deiro vyšnios (1 dalis)

Aukštų medžių sienos spaudė siaurą miško keliuką iš abiejų pusių. Tankios lapijos virš jo beveik pynėsi ir praleido labai nedaug šviesos. Apačioje buvo tamsu ir tylu kaip po žeme. It giliame tarpeklyje jautėsi keliuku žingsniuojantys trys žmonės. Jie nesidairė į šonus, o jei ir būtų žvilgtelėję išvystų tik tankiai susispaudusius šimtamečius kamienus. Tai buvo sunkiai įžengiama giria. Nuleidę galvas jie ėjo pirmyn saugodamiesi iškilusių medžių šaknų ir su kiekvienu žingsniu vis atidžiau reikėjo žiūrėti, kur statai koją. Šaknys pamažu darėsi  bjauresnės ir storesnės. Žmonės nejučia pradėjo nerimauti. Prieš keturias dienas įžengę į mišką jie tikėjosi greitai jį pereiti, tačiau dabar suvokė, jog tik artėja prie vidurio.  Kažkuris iš jų jau buvo beprarandąs kantrybę ir siūlė grįžti atgal, bet vis dėlto apsigalvojo. Šį keliuką jie aptiko visai neseniai, todėl išsukę iš jo gali lengvai pasiklysti nežinomoje vietovėje. 
    Giria tarsi alsavo noru juos pasiglemžti. Kuo labiau jie ėjo gilyn, tuo labiau buvo spaudžiami iš visų pusių. Akis įsmeigę į kelią po kojomis jie skubinosi norėdami kuo greičiau ištrūkti iš slogaus miško.
    Staiga vienas iš jų užkliuvo už smarkiai išsikišusios šaknies. Tai buvo moteris. Ji aiktelėjo ir parklupo ant drėgnos žemės.
- Ceresa! – sušuko už jos ėjęs vyras. – Atsargiau!
    Jis vos susilaikė neužvirtęs ant viduryje kelio suklupusios sesers.
- Ar viskas gerai? – atsigręžęs paklausė jo draugas Kvinas.
- Nieko baisaus, tik šiek tiek susitrenkiau, - atsakė ši.
- Pasistenk būti atsargesnė, jei nenori čia užstrigti ilgesniam laikui, - burbėjo brolis padėdamas jai atsikelti.
    Ceresa tik piktai dėbtelėjo ir nusikračiusi jo ranką žengė pirmyn. Stengdamasi negalvoti apie skaudamą koją, ji bandė klausytis, abiejų gale einančių vyrų tylaus pokalbio. Staiga prieš ją stojo medžių siena.
- Kelias baigėsi... – išlemeno ji neatsisukdama.
- Ką?! Kaip tai baigėsi?
- Ar tu spitras, Norbertai? Čia medžiai! – užrėkė ant brolio Ceresa, stabėdamasi kaip jis nesuvokia.
- Čia visur medžiai! – nenusileido jis.
- Liaukitės! Visi matom, kad kelias šioje vietoje nutrūksta. Gal buvo koks posūkis? – bandė spėti Kvinas.
- Nemanau. Kam tada būtų likusi ši, į niekur nevedanti, kelio atšaka?
- Vadinasi, posūkio nebuvo, - konstatavo Ceresa. – Ką darysime dabar?
    Vyrai susižvalgė.
- Atgal grįžti neverta, nes prieisime tą patį. Bala žino kokiais vingiais ėjome kol užtikome šį kelią, - tarė Norbertas.
    Kvinas nelinksmai šyptelėjo:
- Vadinasi eisime pirmyn. Juk šis miškas turi kada nors baigtis.
    Medžiai, pasirodo, augo tankiau nei atrodė iš pirmo žvilgsnio – vos sieksnis tarp kamienų. Keliauninkai ėjo tylomis, stengdamiesi laikytis tiesios krypties. Kaskart poštelėjus po batais lūžtančiai šakelei, Ceresa krūpteldavo ir paspartindavo žingsnį nenorėdama čia praleisti nė akimirkos daugiau nei reikia.
- Vyrai... Sustokit trumpam. Aš su suknele, be to... man... skauda koją, - paprašė ji giliai šnopuodama.
- Dar truputį, - atsiliepė Kvinas. – Man atrodo, kad priekyje šiek tiek šviesiau. Gal ten bus kokia erdvesnė vieta, galėsim atsipūsti.
    Ir iš tikrųjų, jiems einant miškas pradėjo pamažu šviesėti ir galiausiai prieš akis atsivėrė plati laukymė. Tik ji buvo netuščia. Šioje atkampioje vietovėje, girios viduryje, glaudėsi gana nemažas kaimas. Žmonės išnirę į tuščią erdvę iškart pajuto, kad joje kažkas ne taip - ore tvyrojo stiprus svaiginančiai saldus kvapas. Vos jiems įkvėpus šio aromato iš kažkur vienas po kito lyg didelės bangos atsirito vėjo gūsiai ir stipriai bloškė trijulę atgal. Vyrai su pirmu gūsiu instinktyviai palinko į priekį, o Ceresa griebė arčiau stovinčiam Kvinui už rankos tvirtai į ją įsikabindama. Jų nuostabai vėjas nurimo staiga, kaip ir prasidėjęs, nepalikdamas nė ženklo, kad jis būtų buvęs.
- Kas čia atsitiko? – paklausė Norbertas keldamasis nuo žolės.
    Jo akys lakstė po laukymę, bet vėjo jis šiaip ar taip pamatyti negalėjo.
- Patikėk, nežinau, - atsiliepė Kvinas braukdamas nuo veido užkritusius plaukus.
- Tikuosi tai tik atsitiktinumas... – bailiai tarė Ceresa.
- Arba ne, - išgirdęs ją, Kvinas mostelėjo ranka kaimo link.
    Kaliautojų link artėjo šešetas raitelių. Jie ir jų bėri žirgai smarkiai išsiskyrė iš žydinčiomis vyšniomis apsodinto kaimo, kuris buvo gaubiamas kažkokio keisto balto šydo. Tamsūs ir tylūs vyrai šuoliavo artyn.
- Kažin ar reikėtų tikėtis draugiško pasisveikinimo, - svarstė Norbertas ir pasiruošė įtempti lanką.
- Neskubėk, drauguži, čia ne mūsų valdos. Pasistenkime nebandyti jų kantrybės. Įsidėk strėles atgal, - nenuleisdamas akių nuo raitelių tarė Kvinas.
    Vyrai iš kaimo greitai apsupo trijulę glaudžiu ratu. Penki kardų smaigaliai nukrypo į juos.
- Kas jūs? – pasisukęs į Kviną paklausė žilstelėjęs vyras žemu balsu.
- Irvintiečiai, - atsakė šis.
- Iš Irvinto kunigaikštystės? Hm... aišku.. – pasikasė barzdą tas pats vyriškis. – O ko jums prireikė į Deiro girią?
- Deiro girią? – pasitikslino Norbertas. – Pirmą kartą girdžiu.
- Klaidžiojote kelias dienas ir tik dabar sužinojote kur? Įdomu, įdomu... – juodaskvernis šyptelėjo ir pakėlęs galvą įsakė savo vyrams nuleisti ginklus, o pats nušoko nuo arklio.
- Mes esame kaimo sargybiniai. Aš Rufijus, vyriausiasis vadas, - prisistatė jis ir nužvelgęs apdriskusius ir purvinus keliauninkų drabužius įsakmiai, tačiau pakankamai draugiškai tarė. – Eime į kaimą, ten ir pasikalbėsime. Be to, manau, jums būtų neprošal pailsėti. Panele...
- Ceresa, - tarstelėjo išgirdusi save minint.
- Panele Ceresa, gal norėtumėte joti žirgu? Jūs atrodote išvargusi, - Rufijus ištiesė ranką ją kviesdamas.
- Aš... – ji atsisuko į savo draugus ir klausiamai pažvelgė.
    Šie mintyse jau buvo apsvarstę kitas galimybes: pėsčiomis su tokiais žirgais nepalenktyniausi, miško jie nepažinojo, o čia buvo vienintelė vieta, kur jie galėjo pasiklausti kelio. Tvirti vyrai sėdintys balnuose atrodė grėsmingi ir buvo gerai ginkluoti, tačiau kolkas neparodė didelio priešiškumo, todėl Norbertas linktelėjo Ceresai neprieštaraudamas dėl Rufijaus pasiūlymo ir kartu su Kvinu nusekė paskui du, jau pajudėjusius raitelius. Džiaugdamasi, kad galės pailsinti skaudamą koją, Ceresa įsitaisė balne, o vadas Rufijus vedė žirgą ir prisigretinęs žingsniavo šalia tylių prašalaičių. Norbertas su Kvinu gniaužė rankose nešamus lankus ir atsargiai dairėsi aplink. Jie žinojo, jog kad ir kaip viskas baigtųsi, turimi ginklai bei menki įgūdžiai nepadėtų išsigelbėti patiems ir išgelbėti Ceresą, kuri naiviai tikėjo šių vyrų kilnumu.