Rašyk
Eilės (72583)
Fantastika (2173)
Esė (1694)
Proza (10239)
Vaikams (2468)
Slam (49)
English (1093)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 131 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Aukštų medžių sienos spaudė siaurą miško keliuką iš abiejų pusių. Tankios lapijos virš jo beveik pynėsi ir praleido labai nedaug šviesos. Apačioje buvo tamsu ir tylu kaip po žeme. It giliame tarpeklyje jautėsi keliuku žingsniuojantys trys žmonės. Jie nesidairė į šonus, o jei ir būtų žvilgtelėję išvystų tik tankiai susispaudusius šimtamečius kamienus. Tai buvo sunkiai įžengiama giria. Nuleidę galvas jie ėjo pirmyn saugodamiesi iškilusių medžių šaknų ir su kiekvienu žingsniu vis atidžiau reikėjo žiūrėti, kur statai koją. Šaknys pamažu darėsi  bjauresnės ir storesnės. Žmonės nejučia pradėjo nerimauti. Prieš keturias dienas įžengę į mišką jie tikėjosi greitai jį pereiti, tačiau dabar suvokė, jog tik artėja prie vidurio.  Kažkuris iš jų jau buvo beprarandąs kantrybę ir siūlė grįžti atgal, bet vis dėlto apsigalvojo. Šį keliuką jie aptiko visai neseniai, todėl išsukę iš jo gali lengvai pasiklysti nežinomoje vietovėje. 
    Giria tarsi alsavo noru juos pasiglemžti. Kuo labiau jie ėjo gilyn, tuo labiau buvo spaudžiami iš visų pusių. Akis įsmeigę į kelią po kojomis jie skubinosi norėdami kuo greičiau ištrūkti iš slogaus miško.
    Staiga vienas iš jų užkliuvo už smarkiai išsikišusios šaknies. Tai buvo moteris. Ji aiktelėjo ir parklupo ant drėgnos žemės.
- Ceresa! – sušuko už jos ėjęs vyras. – Atsargiau!
    Jis vos susilaikė neužvirtęs ant viduryje kelio suklupusios sesers.
- Ar viskas gerai? – atsigręžęs paklausė jo draugas Kvinas.
- Nieko baisaus, tik šiek tiek susitrenkiau, - atsakė ši.
- Pasistenk būti atsargesnė, jei nenori čia užstrigti ilgesniam laikui, - burbėjo brolis padėdamas jai atsikelti.
    Ceresa tik piktai dėbtelėjo ir nusikračiusi jo ranką žengė pirmyn. Stengdamasi negalvoti apie skaudamą koją, ji bandė klausytis, abiejų gale einančių vyrų tylaus pokalbio. Staiga prieš ją stojo medžių siena.
- Kelias baigėsi... – išlemeno ji neatsisukdama.
- Ką?! Kaip tai baigėsi?
- Ar tu spitras, Norbertai? Čia medžiai! – užrėkė ant brolio Ceresa, stabėdamasi kaip jis nesuvokia.
- Čia visur medžiai! – nenusileido jis.
- Liaukitės! Visi matom, kad kelias šioje vietoje nutrūksta. Gal buvo koks posūkis? – bandė spėti Kvinas.
- Nemanau. Kam tada būtų likusi ši, į niekur nevedanti, kelio atšaka?
- Vadinasi, posūkio nebuvo, - konstatavo Ceresa. – Ką darysime dabar?
    Vyrai susižvalgė.
- Atgal grįžti neverta, nes prieisime tą patį. Bala žino kokiais vingiais ėjome kol užtikome šį kelią, - tarė Norbertas.
    Kvinas nelinksmai šyptelėjo:
- Vadinasi eisime pirmyn. Juk šis miškas turi kada nors baigtis.
    Medžiai, pasirodo, augo tankiau nei atrodė iš pirmo žvilgsnio – vos sieksnis tarp kamienų. Keliauninkai ėjo tylomis, stengdamiesi laikytis tiesios krypties. Kaskart poštelėjus po batais lūžtančiai šakelei, Ceresa krūpteldavo ir paspartindavo žingsnį nenorėdama čia praleisti nė akimirkos daugiau nei reikia.
- Vyrai... Sustokit trumpam. Aš su suknele, be to... man... skauda koją, - paprašė ji giliai šnopuodama.
- Dar truputį, - atsiliepė Kvinas. – Man atrodo, kad priekyje šiek tiek šviesiau. Gal ten bus kokia erdvesnė vieta, galėsim atsipūsti.
    Ir iš tikrųjų, jiems einant miškas pradėjo pamažu šviesėti ir galiausiai prieš akis atsivėrė plati laukymė. Tik ji buvo netuščia. Šioje atkampioje vietovėje, girios viduryje, glaudėsi gana nemažas kaimas. Žmonės išnirę į tuščią erdvę iškart pajuto, kad joje kažkas ne taip - ore tvyrojo stiprus svaiginančiai saldus kvapas. Vos jiems įkvėpus šio aromato iš kažkur vienas po kito lyg didelės bangos atsirito vėjo gūsiai ir stipriai bloškė trijulę atgal. Vyrai su pirmu gūsiu instinktyviai palinko į priekį, o Ceresa griebė arčiau stovinčiam Kvinui už rankos tvirtai į ją įsikabindama. Jų nuostabai vėjas nurimo staiga, kaip ir prasidėjęs, nepalikdamas nė ženklo, kad jis būtų buvęs.
- Kas čia atsitiko? – paklausė Norbertas keldamasis nuo žolės.
    Jo akys lakstė po laukymę, bet vėjo jis šiaip ar taip pamatyti negalėjo.
- Patikėk, nežinau, - atsiliepė Kvinas braukdamas nuo veido užkritusius plaukus.
- Tikuosi tai tik atsitiktinumas... – bailiai tarė Ceresa.
- Arba ne, - išgirdęs ją, Kvinas mostelėjo ranka kaimo link.
    Kaliautojų link artėjo šešetas raitelių. Jie ir jų bėri žirgai smarkiai išsiskyrė iš žydinčiomis vyšniomis apsodinto kaimo, kuris buvo gaubiamas kažkokio keisto balto šydo. Tamsūs ir tylūs vyrai šuoliavo artyn.
- Kažin ar reikėtų tikėtis draugiško pasisveikinimo, - svarstė Norbertas ir pasiruošė įtempti lanką.
- Neskubėk, drauguži, čia ne mūsų valdos. Pasistenkime nebandyti jų kantrybės. Įsidėk strėles atgal, - nenuleisdamas akių nuo raitelių tarė Kvinas.
    Vyrai iš kaimo greitai apsupo trijulę glaudžiu ratu. Penki kardų smaigaliai nukrypo į juos.
- Kas jūs? – pasisukęs į Kviną paklausė žilstelėjęs vyras žemu balsu.
- Irvintiečiai, - atsakė šis.
- Iš Irvinto kunigaikštystės? Hm... aišku.. – pasikasė barzdą tas pats vyriškis. – O ko jums prireikė į Deiro girią?
- Deiro girią? – pasitikslino Norbertas. – Pirmą kartą girdžiu.
- Klaidžiojote kelias dienas ir tik dabar sužinojote kur? Įdomu, įdomu... – juodaskvernis šyptelėjo ir pakėlęs galvą įsakė savo vyrams nuleisti ginklus, o pats nušoko nuo arklio.
- Mes esame kaimo sargybiniai. Aš Rufijus, vyriausiasis vadas, - prisistatė jis ir nužvelgęs apdriskusius ir purvinus keliauninkų drabužius įsakmiai, tačiau pakankamai draugiškai tarė. – Eime į kaimą, ten ir pasikalbėsime. Be to, manau, jums būtų neprošal pailsėti. Panele...
- Ceresa, - tarstelėjo išgirdusi save minint.
- Panele Ceresa, gal norėtumėte joti žirgu? Jūs atrodote išvargusi, - Rufijus ištiesė ranką ją kviesdamas.
- Aš... – ji atsisuko į savo draugus ir klausiamai pažvelgė.
    Šie mintyse jau buvo apsvarstę kitas galimybes: pėsčiomis su tokiais žirgais nepalenktyniausi, miško jie nepažinojo, o čia buvo vienintelė vieta, kur jie galėjo pasiklausti kelio. Tvirti vyrai sėdintys balnuose atrodė grėsmingi ir buvo gerai ginkluoti, tačiau kolkas neparodė didelio priešiškumo, todėl Norbertas linktelėjo Ceresai neprieštaraudamas dėl Rufijaus pasiūlymo ir kartu su Kvinu nusekė paskui du, jau pajudėjusius raitelius. Džiaugdamasi, kad galės pailsinti skaudamą koją, Ceresa įsitaisė balne, o vadas Rufijus vedė žirgą ir prisigretinęs žingsniavo šalia tylių prašalaičių. Norbertas su Kvinu gniaužė rankose nešamus lankus ir atsargiai dairėsi aplink. Jie žinojo, jog kad ir kaip viskas baigtųsi, turimi ginklai bei menki įgūdžiai nepadėtų išsigelbėti patiems ir išgelbėti Ceresą, kuri naiviai tikėjo šių vyrų kilnumu.
2009-07-15 00:19
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-23 22:14
Zefyra
Dvasių vedlei: žinau, kad "spitras" tarmiškas žodis, bet jis man labai patinka, neatsispyriau neparašius :). Vyšnios, jokių sakurų, apsieisiu be tolimųjų rytų :)

Tilitei: aišku, galėjau ir kurinuky parašyti, bet neparašiau, taigi, herojai net neįsivaizdavo kokio tas miškas dydžio, vis tikėjosi kad pereis ir taip tikėdamiesi ėjo keturias dienas, kol suprato, kad dar greit jo nepereis. :)
Apie sieksnius irgi žinau. O ka? Negali būti taip tankiai suaugę? :)

Beje, ačiū už kritiką. Ir kad jus kur galas (juokauju) visas smulkmenas sužiūrit :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-22 10:54
Tilitė


Logika šlubuoja :) Keturias dienas eina mišku ir staiga, suvokia, kad tik artėja prie vidurio. Kaip tai galima suprasti? Ką tuo norėjai pasakyti?

Medžiai, pasirodo, augo tankiau nei atrodė iš pirmo žvilgsnio – vos sieksnis tarp kamienų. Ar žinai, kad sieksnis, tai tarpas nuo žemės iki tos vietos, kurią žmogus nepasistiebęs pasiekia iškeltos į viršų rankos pirštų galais, arba tarpas tarp į šalis ištiestų rankų pirštų galų (apie 2 m), cituoju DLKŽ :) Žodžiu, keliauk ir nenuobodžiauk :)

Pakankamai ilga pradžia, tačiau taip ir neatsiranda intriga. Visai nesuprantama, kodėl keliauninkai taip įsikibę to kelio. Ir dialogai pliki. Matyt, kadangi idėjai kūrinuką be konkrečios idėjos, todėl viską dar reikia sugalvoti. Čia tu teisi :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-21 18:26
Dvasių Vedlė
Miškas gal magiškas, taigi visi botaniniai variantai gali būti nubraukiami:) Čia šiaip pamintijimas dėl paskutinių komentarų.

Jis vos susilaikė neužvirtęs ant viduryje kelio suklupusios sesers. :D Juokiaus negalėjau iš šito sakinio. Gal ir pernelyg garbanotos pas mane mintys, gal pernelyg... bet tikrai reiktų taisyt jį, nes nemanau, kad man vienai kilo šitokios asociacijos:))
Ar tu spitras, Norbertai? Čia medžiai! Veikėjai juk ne žemaičiai, tad manau čia netinka tarmiški žodžiai:)
Prie kitų smulkmenų nekibsiu, šiaip lauksiu kitos dalies, nes sudomino:) Pažiūrėsim kuom tos vyšnios (sakuros?) ypatingos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-17 22:18
Zefyra
Na, sudominimo gal čia ir nelabai matosi, (aga pavadinime :D ), bet komentarų po mano darbu netrūksta, reiškia, jį vis dėlto skaito. Nors, o kaip tai, kad nežinia kas bus po to kai jie nueis į kaimą? Neįdomu kodėl kaimas apgaubtas baltu šydu? Na, gal neviniems. Sakau tik savo nuomonę.

Kodėl tau taip užkliuvo mano miškas? Ar turiu suprasti kad per trumpai ir neaiškiai jį aprašiau?
Šiaip ginčytis nenoriu, bet kad nagus niežti. Tai va. Aš rašiau ne takas, o keliukas, reiškia vėžias turi. Takas mano manymu turi tik viena išmintą "vėžę". O jei tai keliukas, kada nors buvo juo važiuojama, tai kokie dar gali būti kelmai jame? Čia juk fantastika, negi negalima padaryti tiesaus siauro kelio?
O ape mežius. A už tamstos variantą d, nes lyg ir minėjau "šimtamečius kamienus"... Tiesa, sutinku, nepagalvojau kad jauni medeliai nustelbiami ir t.t. tada gal būtų variantas b :)

Apskritai, tai ačiū už pastabas, turėsiu omeny :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-17 21:10
Aurimaz
Miškas tai utopinis - medžiai per sieksnį vienas nuo kito, takai apraizgyti šaknimis ir - negana to - įrėminti tankiomis medžių sienomis!
Pasiaiškinime kai ką iš botanikos:
1. Jeigu tankiame miške yra aiškus takas, vadinasi, neišvengiamai bus ir kelmai (kirtimų juosta, vingiai, ruožas, kas-tik-nori).
2. Jeigu miškas supertankus, vadinasi, egzistuoja trys variantai:
a) tai pelkėtas miškas. Tik ypač drėgnoje terpėje įmanomas toks medžių tankumas, išlaikant didžiumą jų stovinčius ir žalius. Kūrinyje apie tai nekalbama, todėl -
b) Didžioji dalis tų medžių yra nudžiūvę. Kadangi supertankiame miške visuomet egzistuoja šviesos trūkumas žemesniems augalams. Neišvengiamos IŠVARTOS, trūnėsių raizgalynai, visa tai anksčiau ar vėliau apauga kuo tik nori, priklausomai nuo klimatinės zonos.
c) Didžioji tankumyno dalis yra ne stori medžiai, o krūmai. Tai paaiškintų daugelį dalykų, tai yra labiausiai tikėtinas variantas.

Žinoma, nevertėtų atmesti ir d varianto - miškas yra prižėlęs medžių mutantų. Tačiau apsakyme to niekas neeskaluoja...

Visa kitą susakė kiti.
P.S. nepalikai kabliuko antrai daliai. Na, persibastė per girią. Na - sutiko sargybinius... O kur sudominimas? Pavadinime?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-16 21:46
Zefyra
Žinot, iš savo klaidų labai smagu juoktis :)
Dėl tų ginklų... ir dėl tų laikmečių... jūs labai jau kita kart nesigilinkit, nes as žadėjau toki lyg ir kratinį daryti :) em... jei gausis. Kartais daug žadi, o kai pradedi rašyt, pamatai, kad nesamonė. Ir šis kūrinukas gimė netikėtai, be konkrečios idėjos, todėl viską dar reikia sugalvoti... kas beje, man labai sunkus uždavinys. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-16 21:22
St Sebastianas
Valkai, dėkui už konsultaciją. Mano sritis - šaunamieji ginklai, apie šaltuosius turiu tik bendrą supratimą.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-16 18:10
Valkas
Sebai, kadaise mane sudraudei dėl kulkosvaidžių, dabar atsilyginu: ankstyvaisiais viduramžiais iki pat kokio XII amžiaus raiteliui nešiotis ką nors kito išskyrus kardą buvo baisi šventvagystė. Tik vėliau, kai paplito sunkūs ir neelastingi šarvai, jie griebė ietis (nes norint pamosuoti kardu reikia kaip reikiant sukiotis, o tą daryt sunku, jei tau ant pečių tabaluoja du šimtai kilogramų skardos). Tai va.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-16 13:11
St Sebastianas
Autoriui paprašius, man nepatingėjus, pietų pertraukai atėjus sėdau kritikuoti kūrinuko.:] Taigi...
Jis buvo raumeningas, aukštas, gauruota krūtine. Kelias dienas neskusta barzda žėlė ant smakro. Jis buvo moteris. Staiga vienas iš jų užkliuvo už smarkiai išsikišusios šaknies. Tai buvo moteris. Perėjimą tarp skirtingų lyčių reikėtų padaryti kiek subtilesnį. Gerokai subtilesnį. Skaitant tavo teksto pradžią susidariau įspūdį, kad vis dėl to keliauja vyrai. Ir staiga, vienas begriūdamas patiria metamorfozes ir nukrenta kaip moteris. Negalima taip. Tarkime galėjai prasisukti taip: "Viena per girią straksėjusi žmogysta pargriuvo ir po skrodimo paaiškėjo, kad tai moteris."
<...>Ceresa krūpteldavo ir paspartindavo žingsnį nenorėdama čia praleisti nė akimirkos daugiau nei reikia. / - Vyrai... Sustokit trumpam. Regis ji visai neseniai norėjo keliauti kaip galima greičiau? Ar mano senas protas jau kažką neteisingai suvokia?:] Reikėtų kažkokio intarpo. Pavyzdžiui: "Ji norėjo kaip galima greičiau pasiekti miegamąjį, kuriame prie lovos pririšusi laikė santechniką. Bekopdama laiptais suvokė, kad jei nepavalgys - negalės įgyvendinti visų savo erotinių fantazijų. Šūktelėjusi, kad tuoj ateis, ji nubėgo į virtuvę."
Kūrinio pradžia skaitoma gana sunkiai. Turiu pripažinti, kad ir kūrinyje žodžiai nesilieja lengvai, kaip kraujas.:] Skaityti nėra itin paprasta, tačiau vis dėl to tinka. Miškas perteikiamas beveik gerai.
Vis dėl to pritrūko ar aprašymų, ar pastabų. Suprantu, kad nereikia minėti kiekvienos užmintos šakelės ar paspiros musmirės, tačiau vis dėl to nesijaučia, kad kelionė ilga. Man labiau susidarė įspūdis, kad jie klaidžioje dieną, ne daugiau.
Dialogams taip pat trūksta sklandumo. Jie ant tos ribos, kai galėčiau patikėti, kad kalbasi pavargę žmonės... Bet vis dėl to negaliu.
Čia jau kiek ne mano sritis, tačiau manau, kad tokioje situacijoje raiteliai mosikuotų ne kardais, o ietimis. Kaip jau minėjau, čia ne visai mano sritis, galiu ir klysti.
Po visų pabambėjimų pridursiu, kad kūrinys vis dėl to sudomino. Kabliukas yra. Nors gana sunku pasakyti kodėl - pradžia labai jau tipinė. Nors miško aprašymas šiek tiek nepatiko, tačiau atmosferą jis vis dėl to sukuria. Yra ir susidomėjimas personažais. gaila, kad dar nėra antros dalies, nes vertinti tik įžangą nelabai norisi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-16 12:48
Zefyra
Pilnai sutinku su Weird Star. Man būtų labai gėda jei po šios antra dalis pasirodytų ne kokia. Sunku dabar bus nenusmukti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-16 12:46
Valdovė
Įdomus,gražus kūrinys.Man jis tikrai patiko.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-16 10:33
Weird Star
Na, 5 neduočiau. Reikia įrodymų, kad kūrinys to vertas:) Sarmata būtų dėti į savaitės geriausius tokį dar nežinia kokį gabalėlį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-15 23:29
Valkas
Antrinu WS - gražu, tvarkinga, tik trumpokas gabalėlis, trūksta "pakilimo tako" norint įsijausti. Pirmoje pastraipoje esantys kapoti sakiniai neatrodo skanūs, bet vėliau viskas nukrypsta į gerąją pusę.

Bala nematė, penki. Kaip pradžiai. Tikėsimės autorė išlaikys tempą ir toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-15 14:37
Sauleta naktis
neblogas vvisai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-15 11:35
Gemas
4,1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-15 11:04
Weird Star
Na, kadangi dalis tik pirma ir dar daug kas neaišku, sunkoka vertinti, bet - kažin kodėl veiksmas kuris vyksta šiame neaiškiame miške, įtraukia ir priverčia jaudintis dėl herojų, mintyse kartojant: "Kvaileliai, ir ko jums prireikė lįsti į tą mišką? Veikti nėra ką?":) Raštingas darbas. Žinoma, kiek daugiau dėmesio vertėtų skirti pagrindiniams herojams, bet, kaip jau minėjau, dalis tik pirma ir sunku spręsti, ar jie bus paskandinti grafomanijos baloje, ar vis dėlto taps tikrai įsimintinais personažais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą