Viltis

Įkrito sielon taip kaip šulinin
Ir nebegalima išimti,
Pavasariai tenai žali žali
Ir vasarų gal pusė šimto.

Su duonos žiauberės skalsia pluta,
Įprasminusia rugio kelią,
Aguonos žiedlapiais vėl įsupta,
Plazdena sapnuose dainelė.

Skaidria versme skambės link ryto,
Bandys ištrūkti į tikrovę,
Sizifo akmenį nuritus,
Ten laimė po žvaigždelėm stovi.

Ir sielos gelmėje žvaigždžių šimtai,
Jos visos dega, visos gyvos.
Nublanks gal žodžiai, bet, žinau, tiktai
Dienom, naktim kvepės alyvos.