Tik draugai..? (1skyrius) (5dalis)

- Pagalvok, ar daug atsirastų tokių vaikinų, kurie sutiktų, kad į pasimatymą jų panelė ateitų su geriausiu draugu? Galbūt dėl vieno kito karto ir nekiltų rūpesčių, bet kai toks būtų kiekvienas pasimatymas, ar tai nepradėtų atrodyti keista?
- Juk jau per pati pirmą jūsų pasimatymą aš norėjau pasišalinti, bet Gabrielė... - pradėjau teisintis. - Mačiau koks nusivylęs buvai, kad atėjau kartu su ja, bet juk Gabė buvo padėties šeimininkė...
- Nejau taip įtikinamai vaidinau, kad patikėjai tuo?
- Prašau? Turbūt ne taip supratau... - pasimečiau.
- Tau nepasigirdo, Edgarai.
- Šaipaisi iš manęs, taip?
- Ne. Ar Tau panašu, kad aš juokčiausi? Kalbu visiškai rimtai.
[Susijuok! Prašau, pasakyk, kad čia tik žiaurus pokštas!]
- Kalbi taip rimtai, kad aš net nesugebu suprasti apie ką vyksta pokalbis! - pratrūkau.
- Nusiramink. Juk viskas gerai.
- Kažkodėl neįžvelgiu čia nieko gero! Vaje, aš turbūt labai nepastabus! Kalbi kažkokiomis užuominomis, kurios nieko nesako!
- Neskubink manęs. Neįsivaizduoji kaip tai sunku!
- Kas sunku?! Ką Tų čia kliedi po galais?!
- Nori tiesos?!
- TAIP!
- Su Gabriele susidėjau, kad prieičiau prie Tavęs!
- Ir vėl tyčiojiesi?! Kvailys neraliuotas! Daugiau neklausysiu Tavo sapalionių! Išeinu!
Pakilau nuo fotelio ir tekinas puoliau prie durų. Lukas šoko man iš paskos. Bandydamas mane sulaikyti, stvėrė mane už rankos ir bandė tempti savęs link. Aš priešinausi.
- Paleisk mane! Neleisiu tokiam kvailiui, kaip Tu, šaipytis iš manęs! - pro sukąstus dantis šaukiau.
- Palauk! Tu man net neleidai visko paaiškinti!
- Ko paaiškinti? Kad bandai šlykščiai pasijuokti iš manęs? Gal kur nors turi paslėpęs kokią slaptą kamerą? O gal viską įrašinėji į kokį diktofoną? - mano paranoja pasirodė visų gražumu.
- Kas Tau darosi Edi? Nusiramink, - bandydamas tempti mane atgal į kambarį prašė Lukas. - Leisk man paaiškinti!
- Nenoriu nieko girdėti!
[Nejaugi aš toks užsispyręs?]
- Nepalikai man kitos išeities! - sušuko jis. Iš visų jėgų truktelėjo mane už rankos, ir aš kaip lapas įskridau jam į glėbį. Nelaukdamas ne sekundės, jis abiem rankom stvėrė mano veidą ir įsisiurbė į lūpas.
Ko jau ko, tačiau šito aš tikrai nesitikėjau! Net nespėjau susivokti kas įvyko, kai jis jau žiūrėjo tiesiai man į akis, laukdamas bent kokios reakcijos.
Šitaip ilgai apie tai svajojau, o kai tai pagaliau įvyko, nė nenumaniau kaip į tai reaguoti. Mano širdis šoko priešinfarktinę pasiutpolkę. Jaučiau dūžius visame kūne. Pagaliau supratęs, kas įvyko, iš visų jėgų užsimojau ir šėriau jam tokį antausį, kad delnas įkaito tartum į žarijas būtų įgrūstas.