Namų link

Norėjau pamatyti ištisus tuščius laukus ir eiti horizonto link. Brautis per aukštas pievas jaučiant kaip pakutenusios mano plikas kojas smilgos nulinksta prie žemės. Žingsniuoti per dygias ražienas ir pakėlus nuo žemės neiškultą varpą ją išsiaižyti. Perkąsti dantimis kietą grūdą ir pajusti burnoje miltų skonį. Norėjau nusiskinti raudoną dobilą tam, kad galėčiau iščiulpti mažuose taurėlapiuose susikaupusį nektarą.  Norėjau kilnoti kojas tol, kol atslinks naktis ir išauš najas rytas, kol pagaliau pasieksiu horizontą, nes tik tada išvysčiau namus. Bet tada išgirsčiau jūros ošimą ir į krantą ištykštančias bangas. Tada mano suskirdusias ir pilkas nuo žemės dulkių pėdas nuplautų vanduo. Sustočiau, nes žemė pranyktų po manim ir nebegalėčiau eiti. Aš būčiau priversta stovėti krante ir žiūrėti kaip paskendus degančiai raudoniu saulei dangus susilieja su jūra ir horizontas išnyksta. Stypsočiau nejudėdama ir leisčiau jūrai mazgoti mano pėdas, išplauti smėlį iš tarpupirščių atveriant tuštumą apačioje. Pamažu pajusčiau, kad smėlis jau pasiglemžė mane iki čiurnų. Negailestingai ištraukčiau kojas sudrumsdama vandenį ir nužingsniuočiau atgalios nė karto neatsigręždama.
Aš sugrįščiau atgal taip ir nepasiekusi horizonto, taip ir nepamačiusi namų. Aš ir vėl sugrįščiau, kaip kasdien sugrįštu realybėn, po pasivaiščiojimo savo vaizduotės sukurtuose laukuose. Mano laukuose nėra jokių sodybų ir jokių miestų. Ten nekirsi nei vieno vieškelio ar greitkelio ir nesutiksi kito žmogaus, nebent norėtum, kad kas lydėtų. Bet manęs niekas nelydi. Aš einu viena, nors iš tikrųju nejudu iš vietos. Tik stoviu ir lydžiu akim saulėlydį. Žvelgiu ton pusėn, kur už šimtų kilometrų tyvuliuoja jūra.  Ji man pasiekiama tik mintimis.
Deja šis ryškus miražas išnyksta ir atsitraukia į tolimiausią kampą vos tik nuleidžiu akis žemyn. Apačioje plyti ne laukai, o miestas. Seni mediniai ir aukšti betoniniai pastatai susimaišę tarpusavy driekasi toli toli. Jie siekia horizontą. Ir saulėlydis visai ne toks kaip aš norėčiau. Tiesa, gražus. Raudoni spinduliai atsimuša nuo stiklinių miesto centro dangoraižių sienų, bet tai jokiu būdu neprimena raibuliuojančio vandens. Ir mano pėdos jaučia ne bangų glostymą, o betonines balkono grindis...
Staiga pajuntu atsargų prisilietimą prie peties. Tai mano vaikaitės ranka.
- Močiute, - išgirstu jos švelnų balsą, - aš išviriau arbatos. Eime į virtuvę.
Ji kviečia mane.
- Palauk dar minutėlę, noriu pastovėti čia kol saulė nusileis.
- Arbata atšals... – ji atsidūsta. – Na, gerai, tuoj grįšiu.
Po minutėlės ji  vėl stovi šalia ir tiesia man puodelį. Pakeliu jį prie nosies ir įtraukiu salsvo liepų žiedų kvapo.
- Ar galėtum kada nusivešti mane prie jūros? Labai seniai ten buvau, - pusbalsiu pasakau žiūrėdama į jos šviesias, pilnas gyvybingumo akis.
- Bet, močiute, tai taip toli...
- Aš turiu pamatyti jūrą. Kol dar esu čia... Prašau...
Paimu ją už rankos ir nestipriai spusteliu.
- Na gerai, - sušnibžda ji ir skruostu nusiritusi ašara kapteli į puodelį. - Pažadu, kad jau rytoj tu ten būsi.
Aš užsimerkiu ir nusivedu ją už rankos per raudonuojančią aguonų žiedų pievą.