Išlydėjau prie molo vieninteliam uoste
Ir vilties nepraradus pavasario lauksiu.
Ašarėlę džiovino ir veikiai nušluostė
Jūros vėjas per savo amželį čia daug kam.
Ne banga ginė bangą, o mintys klajojo.
Dangų klostėm užklojo juodieji vainikai.
Jūra siautė, alsavo ir skaudžiai vaitojo,
O krantinėj ryte vien tik gintaras liko...
Skaudžios mintys nurimo, lyg žaros išblėstų.
Vien tik debesys plaukė pilki ir korėti.
Išėjau į pakrantę, į gintaro miestą
Ir einu, tarsi pirmąjį kartą mylėti.