Teatrališkai

... Įsibraunu į uždarą erdvę. Sugrioviau pusiausvyrą? Paskubomis stumteliu senas dulkėtas duris, kurios be garso užsiverdamos pritildo ūžesį. Kvazimodiškai susilenkiu ir lekuoju. Tarp manęs ir scenos, kurioje guli nualpęs vargeta, dar geri dvidešimt metrų. Ta žmogysta nė nenumano, kaip sąmojingai aš grąžinsiu jam sąmonę ir sugadinsiu jo spektaklį apie gyvenimo prasmę. Nėra gyvenimo prasmės, tad vos sukaupęs pakankamai drąsos ir įtūžio, iškart ir pradėsiu. Noriu ištaisyti šią neteisybę visiems paaiškindamas dešimt pagrindinių prasmių ir jų tarpusavio ryšį, kuris susiformuoja tik kaip sisteminė klaida. Kas gi čia daros? Nė vieno žiūrovo, o prasideda, be to aš nespėju taip greitai! Dabar esu priverstas šlepsėti link scenos lyg traukuliuotas senukas. Nejau negalėjo palaukti...

Iš nualpusio vargetos „Biografinio prisipažinimo“; III skyrius, kuriame aprašoma paskutinė graikiška tragedija:  

  I-oji Prasmė buvo pavaizduota, kaip dievų ginčas dėl žmonių kišimosi į jų reikalus. Švytinčios būtybės padrikai slampinėjo ant uolėtos viršūnės ir kalbėjosi eilutėmis iš Homero. Visos staiga užgeso ir prasmego į žemę. Pasirodė vyriškis su prašmatniu, tačiau jau senokai dėvimu baltu chalatu. Jis pasiėmė laikraštį nuo žemės ir sriūbčiodamas kavą iš milžiniško kavos puodelio atsainiai apsižvalgė. Žmogui dingus, viskas aplinkui vėl nušvito, vėl prasidėjo nenutrūkstantys barniai. Po erzinančiai ilgai trukusios scenos vienas šviesulių pasileido bėgti link uolos krašto ir nušoko. Nušoko, daugiau nieko, net įmantresnės figūros nepadarė krisdamas.
II-oji Prasmė prasidėjo žaismingu juodaplaukės mergaičiukės šuoliavimu neseniai nupjauta pieva. Dangus tingiai plukdė truputį papilkavusius debesis, o vėjas nešė sodrų medaus kvapą iš netoliese esančių avilių. Viskas nutiko spontaniškai, tarsi sapninga banguojanti tvankuma pridusino vyksmą: vaikas kluptelėjo, suglebo ant žemės ir nebejudėjo. Po minutėlės suskambo pati įkyriausia pasaulio giesmė, galėjo pasirodyti, kad mergaitės spiegimas akomponuojamas sprogstančiais pagalbos prašymais pakeis tektoninę žemės struktūrą.  Taip nenutiko, tarsi paralyžiuotom kojom ir tvirtai į žemę atremtomis rankomis vaikas paskubomis apsižvalgė ir nutilo. Kojytės, lyg burtų lazdele pamojus, mitriai susilenkė, pastatė kūną stačiomis ir nunešė visu greičiu pirmyn.  

Toliau išsamiai interpretuojama pastaroji scena, minima III-oji Prasmė, tačiau jos turinys nedetalizuojamas. Galima spėti, kad pagrindinė III-osios Prasmės mintis buvo elementarizmo pokytis į atomizmą ir pastarojo memocidas XXI-ame amžiuje.  

  IV-oji Prasmė atsiveria sukežusioje valtyje, kuri užkelta ant stulpo stūksančio beribėje dykynėje. Valtyje kaip sliekų krūva rangosi dvidešimt, o gal net šimtas, nenatūraliai gražių žmonių. Visi jie atsargiai, kukliai ir autoironiškai vienas kito atsiprašinėja bei dalinasi planais kaip pataisyti tokią nemalonią padėtį. Ant sutrūkinėjusios žemės šurmuliuoja nudriskusiais lininiais maišais apsirengusi minia. Visi iki vieno šios scenos veikėjai rankose laiko pieštuką ir popieriaus lapą. Ant stulpo užkelti ir po juo vaikštantys žmonės tarpusavyje nesišneka, tačiau jie vieni kitiems laido popierinius lėktuvėlius. Stiprus dykynės vėjas kartas nuo karto taip įsiaudrina, kad tampa nebeįmanoma įžiūrėti valties, o lėktuvėliai nunešami link horizonto. Galima nujausti ateinančias pavasario liūtis. Sunku pasakyti, kas tada bus, bet užsimezgantis nerimas bendrame emociniame fone nežada nieko džiaugsmingo. Visas vyksmas pradeda blankti ir užsimiršta.

V-oji – IX -oji Prasmės veikale neminimos, skaitovo vaizduotė gali užpildyti jų turinį.  

  Paskutinioji Prasmė negali nežavėti savo estetiškumu: milžiniškame raudonai apšviestame stiklainyje plaukioja delfinas lieknos juodaplaukės kūne. Aplinkui tvyro tamsa ir tyla, tačiau pamažėle įsižiebia įvairiaspalvės švieselės, pasigirsta tyli muzika. Delfinas tingiais, bet galingais kojų mostais pradeda žaibiškai kilti link vandens paviršiaus ir pašoka kelis metrus. Plaukų galiukai palieka vandens lašelių taką ore, kuriam nespėjus suirti būtybė pasiekia stiklainio dugną. Neįtikėtinas staigumas, neatpasakojama grožybė tarsi stingdo laiką. Lyg to būtų maža, garsėjanti muzika (dabar jau aišku, jog tai Wagnerio „Die Walkurie“) ir įsišėliojančios spalvos pradeda sinchronizuotis. Turbūt amžinybę jutimo deprivacijoje išbuvusi būtybė, praradus protą, nardo į visas puses lyg guminis kamuoliukas daužydamasi į stiklo sienas. Ilgiau laukti nebereikia, ji alpsta ar miršta, o scena užgesta.

Autorius nenagrinėja šios scenos, tik pažymi, kad tai būtų „nepagarbu“. Deja, nepaliktas ir visos tragedijos apibendrinimas. Mano nuomone, chaotiškumas, kurį galbūt kartu su manimi pajutote, minėtose Prasmėse ir yra tai, ką norima pažymėti. Nesvarbu nei laikas, nei erdvė, nei priežastingumas. Gal ir gerai, kad nepažinome pirminio autoriaus, nes jis tikriausiai to nebūtų geidęs. Jo gyvenimo laikotarpiu toks radikalus pasaulio pažinimas nebūtų susilaukęs pripažinimo, „laiko dvasia“ buvo visai kitokia. Vis dėlto dabar negalima neprijungti dešimties Prasmių išmąstytojo prie Lao Dzė, Budos, Mozės, Jėzaus, Muhamedo, Aurelijaus, Galilėjaus, Nyčės ir kitų grandininės spiralės.

Save kratanti žmogiškosios realybės pažinimo ranka teliečia Jūsų kaktas, mielieji.

... Baigta, viską parodžiau. Nulipu nuo scenos, paskutinį kart pažvelgiu į tuščius krėslus. Nė vieno! Nusispjaut man, atidaviau aš savo brangenybę. Įsibėgėsiu ir dingsiu rūke. Kodėl tai padariau?..