Štai aš vyras. Pažiūriu pro nosies šešėlį į damą.
Atsitraukiu, įtinklintas kojas vyzdžiu apmatuoju.
Ji nueina. Gal nuplaukia. Dar teisingiau – nuplevena
Būsimuoju laiku, o aš pasmerktas likti būtuoju.
Susiprastinu iki ramybės kubu. Aš juk vyras.
Netašytomis pauzėmis praskinu nuodėmei kelią.
Skrenda moterys pažeme – lietų atneš. Regis, byra,
Tik ne perlai liūties, o dėvėti pelenių bateliai.
Pasibaigęs net sau. Neišėjęs į žmones. Po mūšio
Pamojuoju kumščiu. Tarp dantų girgžda žodžiai ir žvyras.
Pripėduotų rytų esatis - vyti dievą į pušį,
Kad galėtum paklausti. Gal nori? Gal būti? Gal vyras?