Naktis. Vien spingsulės paslaptingos danguje,
Mėnulio šviesa pasislėpė tamsoje.
Jūra, kaip veidrodis juodas,
Atspindi žvaigždžių veidus nuogus.
Akys, geismo pilnos, kažkur ten, naktyje,
Aistringai žvilga, pasiklydusios jausmų tankmėje.
Sėdžiu ant smėlėto kranto
Įsmeigęs žvilgsnį į taškuotą tolumą.
Klausausi ritmingo jūros ošimo,
Karštos meilės pilnos širdies plakimo.
Pasiklydusias mintis sugaut bandau,
Vieną paskui kitą netvarkingai ant smėlio guldau.
Klaidžioju mintimis po jausmų mišką,
O akys paslaptingos žvaigždėmis tviska.
Ten akys, Tavo kerinčios akys ...
Ant jūros kranto dar pasėdėsiu,
Jausmus ant šilto smėlio paliksiu, padėsiu.
Ateik naktyje prie jūros, pas žvaigždes,
Palikti jausmai Grįžulo ratais pas mane nuveš.
Naktis. Vien spingsulės... paslaptingos akys...
Aš bandžiau ir nesakau,kad tai blogai!Ir pykti nėra ko,tavo eilėraštis gražus,nuoširdus,nors kaip vienas skaitytojas minėjo,kiek banalokas.Bet juk tu nekalta,kad žvaigždės,dangus ir saulė tampa banalumo šablonais romantikoje:) p.S. Ne man kritikuot,tad aš tik paskatint tave galiu.
........Juninho....na taip grožis ne vien tame, bet jeigu reiktų jį visą sutelpint į eiles - poemos neužtektų ir gautisi tik makalynė......o žvaigždės, saulė.....nepasiekiami dalykai...ar bandei kada žvaigždes pasiekt?.........atsigulk naktyje ant šilto smėlio pajūryje, paklausyk jūros ošimo, ištieks ranką į žvaigždes.......pajausk tą neaprėmią malonumą....tada galėsi kalbėt.......ačiu, kitiems grožiams bus kitos eilės.
jei zmogus mato grozi situos dalykuos, puiku. daugelis net nepakelia akiu i dangu nu tv ekranu. apie eiliu. man pasirode banalokas, nepyk, ir vienodas, tas pats per ta pati. bet tai tik mano nuomone. laikykis.