kaip kaladėles keičia moterys...

2009 07 06 III proza

  Ankstų rytą, kai debesys vis dar žiovavo, nepaleisdami iš savo glėbio nei vieno sielos, cirko aikštelėje mažas berniukas žaidė spalvotom kaladėlėm. Jei būtų ėjęs koks nepažįstamas žmogus būtų pagalvojęs, jog jam ant akių buvo nusėdę naktinės plaštakės. Paakiai tamsūs... nemiga atsėlindavo, kai už sienos girdėdavo pargrįžusio tėvo šūksnius. Ir vėl miegos su mama, knarks atsiduodamas romu. Tas salsvas tabako kvapas ir pigūs kekšių kvepalai ir vėl skverbiasi per visas angas tarpduriuose. Kaip taip galima gyventi... 
  Dažnai gerdavo iki paryčių, kol nepašaukdavo jūra. Sėsdavo į laivą, tada vadinta – valstybės pasididžiavimu, ir tapdavo įgulos mase. Kokas - buvo atsakingas už maistą. Už gėlą vandenį tarp vandenynų. Už pamaitintus kūnus... žinios apie sielą buvo ribotos, bet tai ne jo vieno kaltė. Dauguma buvo tamsūs žmonės. Nes religija neplaukioja kartu su alkoholiu ir neserga jūrlige. Nors daug misionierių kokį kartą perbrisdavo per ją, kad aplankytų svečias šalis.
  Berniukas vis augo nepažindamas tėvo, bet vis geriau suvokdamas kas yra romas. Tai buvo jo tėvo dalis, nes jis nuolat matė kaip su pasimėgavimu jį kliunkia jo senolis, o berniukas vis augo... kaladėles keitė moterys. Visokių spalvų, tikėjimų ir raštų. Jo atmintyje jos ilgai neužsitūnodavo. Palengva tapo vyru. Ne dėl turėtų moterų... per daug mylėjo savo laisvę. Pasikeitė jo mąstymas, metė gerti, tik retkarčiais patraukdavo saldžiosios žolės kur prisėdęs ant molo ir akimis sekdamas, ar negrįžta jo tėvas. Jis negrįžo. Ne vieną dieną, bet su visam. Kevalą pasiglemžė audros lūpos. Įtraukė sūkurys, gal koks mitinis aštuonkojis besišvaistantis rašalu, o gal susižeidęs per virėjų kovas įkrito į bangas. Kas tai papasakos, juk laivo daugiau niekas nematė.
  Didžiausiam jo nepasitenkinimui – neaugo barzda nors tu ką. Keli ryži šeriai išlindę, pasakojo, jog matyt visa liko ant motinos smakro sulipusi.
  Motina savo laiminga lemtimi pasigirti negalėjo taipogi. Sumaišę su žymiu to meto nusikaltėliu, kuris klijuodavosi barzdą nudūrė, kažkoks premijos besivaikantis nevykėlis, kuris ją atitempęs atsiimti savo pinigų gavo labai nusivilti. Mat barzda gali suklaidinti dėl lyties tapatybės, bet ruošiantis skrodimui niekaip nesumaišysi. Kas yra kas. Tada, ką tik buvo pradėjusi vystytis medicina, tad prašė dar mažo savo sūnaus, jog jei kada neteisingai žus atiduotų jos palaikus ateičiai.
  Tad nei brolių, nei seserų jis, tiesiog nespėjo turėti. Likimo nepermaldausi.
  Suglamžytą anglimi pieštą motinos ir tėvo portretą, beje labai realistišką nešiojosi savo kelnių su petnešomis kišenėje. (Toje kur ant pilvo, kadangi ten buvo arčiausia vieta prie širdies). 
  Basas, nes medžio ar odos apavas, kainavo nežmoniškus pinigus. Eidavo ganyti. Savo šeimininko avis, juk reikėjo iš kažko gyventi. Niekas nepasitiki barzdotės ir alkoholiko sūnumi, patyliukais vis šnabždėdavo: -„obuolys nuo obels netoli terieda“. Ta sumauta patarlė gadina gyvenimus pusei planetos gyventojų, kurie turėjo netobuliausius tėvus pasaulyje.
  Kartą brisdamas per žolę apsinešusią rasa, užklupo mergaitę renkančią žemuoges.

  Taip ir tapo šeimos galva.

  Ir paneigė visas patarles.