Draugas - niekas, tikras - priešas

Taip karšta lyg saulė spindulius spjaudytų,
Taip tvanku lyg šiknon būč įlindęs.
Žinau, jums įdomu, ar aš ten buvau.
Turbūt taip. Kartais velkuosi iš paskos šiknalaižiam įsikinkęs.

Užsimerkę visi mes esam daugiau panašūs, mažiau vienodi-
Direktorius, valytoja, ar senis artojas.
Lyg dėdami burnon vaitojančio draugo pirštą,
Save tikindami, jog tai dangiškasis migdolas.

Debilai, vištos, bepročiai, gaidžiai-
Populiariausi šiandieną jaunimo vardai.
Trys tonos iki skausmo pažįstamų veidų,
Kai gyva nelaimė šalia, deja, palieka mums nulis draugų.

Dirbtinėm kopėčiom užlipę ant savo svajonių laiptelio,
Apankam nuo euforijos-sumaišom gruodį su birželiu.
Beribis dangus tada atrodo lyg siauras plyšelis,
Sulipę akys jau nieko nebesupranta-čia buvo kelias, čia jau takelis.

Nėra išrasta vaistų nuo savęs paties.
Narkotikam parduodam dalelę tikros ateities.
Sužibusi ašara ant draugo skruosto dovanoja
Tegul ir nesuvokiamos, bet visgi lašą vilties.

Tai tikra. Kaip karas ir kraujas.
Sukniubęs silpnumo išsunktas draugas-dalykas mums naujas.
Katastrofa-kalnuose sudužęs plieninis lėktuvas,
Deja, gyvybės draudėjams tai naujas, viliojantis jaukas.

O kuo tiki tu? Svajonėm ar dalykais tikrais?
Afrikos bambukais ar šimtamečiais ąžuolais?
Rūkstančiais viršun cigaretės dūmais
Aš kartais bėgu nekaltais vaikystės takais.