Trintukas I

Po keisto perkeltinai išaukštinto superdidvyrio karininko Šmitco ištrynimo du drąsūs tarpgalaktiniai pėstininkai Moniza Gersitė ir Pjanka Murmūnas stoja į kovą prieš visą armiją (ne) egzistuojančių  priešų ir paslapčių (?).  Kaip ir dera tikriems superveikėjams, jie pasiryžę įvaldyti neleistinas karo technikas, nes tikroji šlovė ateina tik spardant blogiukams užpakalius ir pusiau teisėtai pažeidinėjant įstatymus. Tuo jau tūkstančius metų žavisi Žemės gyventojai, nes paprasti ir nuoširdūs,,, nekenksmingi'' santykiai yra įvardijami kaip banalūs.

xxx
5-asis korpusas  -ypatinga vieta. Anksčiau ar vėliau čia apsilanko visi tarpgalaktiniai perėjūnai.  Sunkios metalinės konstrukcijos ir žingsnius gesinantis samaninis kilimas – skardinė dėžutė, skirta paverkšlenti nelaimėliams ir nors sykį pajusti laisvę vargo pelėms...  Amžinai gyvas gerų paskalų restoranas. Šmitcas mėgo sukiotis tokiose virtuvėse:
- Pasaulyje nėra kitos vietos, kur būtų galima labiau apsvaigti. Kai klaidžioju ilgais 5-ojo korpuso koridoriais,  pasijuntu paskutiniu gyvu liūtu tame merdėjančių šunyčių šiukšlyne. Prižadėk, Moniza, kad niekada viena pati neįžengsi į 5-ąjį korpusą – moterims jame ne vieta. Tik godžios kalės gali tokiose vietose šlitiniuoti ir kabintis ant kaklo riebiakišeniams  ateiviūkščiams,  - tokiomis akimirkomis prigesinta Šmitco šypsena nederėdavo su smalsia žiežirba akyse.  Visuomet maniau, kad tokios jo pastabos yra slapti paraginimai nebijoti narplioti namų būda virtusios kosminės stoties paslaptis ir nors kiek ištrūkti iš kasdienybės rutinos. Šmitcui nežinant ne kartą esu klaidžiojusi po 5-ąjį korpusą, tiesa, persirengusi vyru. Slidžių ateiviūkščių priekabiai niekada pernelyg nežavėjo, žinant, kad kituose korpusuose lankosi tokie patys  su daug pilnesnėmis kišenėmis. Stotyje be žemės dvikojų, t. y. mūsų, žmonių,  šliaužioja dar trys ateivių rasės:
Supuvusiais moliūgais pravardžiuojami tsikabiai yra ne kas kitas kaip šuns dydžio  išsišiepę bepilviai, kurių  išpūstas galvas vietoj kamuolių spardo jau trimečiai darželinukai. O jie nė kiek nepyksta, nes kojas ir rankas gali atsiauginti šimtąkart per dieną. Priešingai, tsikabiams atrodo, kad vaikiūkščiams teikiamas malonumas garantuos jiems nuolatinius gerus santykius ir dosnią paramą iš Žemės vyriausybės... Vargšai nevykėliai – jie juk tėra tik amžinas pajuokos objektas.  Net jei ir neskleidžia puvėsių kvapo...
Ilganagiai roksiai dėl savo ypač ilgų ir aštrių galūnių nėra pageidaujami jokioje kavinėje ar restorane. Jų nagai tokio ilgio, kad vargšai vėplos nesugeba net meniu rankoje išlaikyti ir nuolat prašinėja padavėjų susakyti, ką jie galėtų užsisakyti.  Ko gero, niekam nenutinka tiek komiškų  situacijų, kiek roksiams.  Aš net mielai juos galėčiau pavadinti raumeningais antisupermenais, kurie pasaulį išgelbėtų tik išskerdę vienas kitą.  Na, bent jų veidai žmogiškiausi. Tokį dar gali bučiuoti, nei jei po to tave ir supykina.
Paskutinai  - žalieji. Kažkada tapę animacinių filmukų veikėjais šie glitėsiai pasirodė esą tikri. Tikra,, amerikietiškos svajonės‘‘ išsipildymo paranoja. Vieną dieną  jie pagaliau pasirodė. Ir  kažkas suvalgė tiek bulvių traškučių, kad galiausiai užvertė kojas. Didžiausias panikos karnavalas žemės istorijoje. Dėl žalio glitėsio juokingomis antenomis.    Nenuostabu, kad amžini žmonijos priešai – ištrynimo technikos autoriai. Nors, ko gero, ją įvaldžiusių žaliųjų mažiausiai tarp visų tarpgalaktinių padarų.
- Pjanka. Pjanka. Pjankaaaa!!! – racija numirėlė  niekam tikusi. Kur, po velnių, tas netikęs vėplianosis! Negi jis taip ir neišsiaiškino, kas yra vnt. 2341X? Juk akivaizdu, kad tai koks nors Šmitcui brangus daiktas (kaip norėčiau jį jau laikyti rankose: čiupinėti ir myluoti – visgi gerai, kad palikau nevykėlį savo porininką prakaituoti kabinete), parduodamas viename iš tarpgalaktinių aukcionų. 5-ajame korpuse nelegalūs prekiautojai klestėte klesti. Kam mokėti mokesčius, jei galima prasukti  viską kur kas greičiau ir pelningiau? Akivaizdu, kad tik žmonėms tie mokesčiai ir reikalingi. Visgi bent jau aš, šiuo atveju, labiau gerbiu išradinguosius Kituosius. Už  jų mokėjimą suktis.

Tsikabių ir roksių armija (ir vienas kitas žmogėnas)  grūdosi aplink nedidelį pakylėjimą, ant kurio užsirioglinęs žaliasis nesibaimindamas trimitavo:
- Parduodu savo mirtį!
Na, ir kvailys. Dar vienas. Kai gyvenimas pabosta, juk nebūtina reklamuotis viešai. Tiesa, žmomės žudosi daug kvailiau – pardavęs teisę save nubaigti gauni ne tik pakankamai dėmesio, bet ir daug šlamančiųjų. Ir teisę greit ir tikrai numirti, be jokio pasigailėjimo. O kažkada mulkiai žmonės svarstė apie eutanazijos įteisinimą.
- Parduodu savo mirtį! Siūlykit! Pradinė kaina – dvidešimt tūkstančių galakčių. 
Daug nori, šunsnukis. Kas tiek gali mokėti? Niekada tiek nemokėčiau už galimybę išlydyti šitą snurglį. Net ir iš didelio noro atkeršyti už Ameriką. Visgi pati nežinau, kodėl grūduosi per minią vis artyn mirties prekybininko. Nuolankiai išsišiepusi per dirbtinius ūsus. Burnoje gromuliuodama balso keitiklį. Šventai įsitikinusi, kad niekas nestumtelės ir nepastebės mano prisirpusių razinų. Dabar gi atrodau kaip raumeningas ir pilvingas vyrukas. Toks, kurio tuščia šneka nepravirkdo nė vienos. Ech, ir kodėl visiems Jiems taip patinka visokios mažutės, pupytės, saulytės... Banalu. Pagaliau žaliasis suspindi visu savo gražumu iš arti. Senas. Ko gero ligotas, todėl ir parsiduoda.
- Dvidešimet tūkstančių penki šimtai galakčių...
- Dvidešimt du!
-  Siūlau dvidešimt du tūkstančius ir keturiasdešimt!

- Iš tokių bepročių nieko gero, – pasakytų Šmitcas. Ech, kodėl, kodėl Tu numirei... Juk net laikiau Tave savo tėvu. Kažkada. Net jei ir turėjai trūkumų. Ir visgi aš stoviu, vėpsau,  klausau išsižiojusi kaip aplinkui mėtomasi sumomis, už kurias galima pragyventi savaitę. Mėnesį. Du.

- Parduota už dvidešimt septynis tūkstančius du šimtus galakčių!

Laimingas roksis mosuoja savo galingais nagais. Švarkas paskutinės mados, skrybėlaitė – iškart matyti, kad turčius. Ir kaip jis ruošias nulaikyti pistoletą, jei žodis manikiūras šitokio kerėplos smegeninėje  yra kažkur toli nuo realybės... O jau išsišiepęs!.. Tuo tarpu žaliasis niaukiasi. Tik dabar, turbūt, vargšelis suvokė, kad greit bus tik praeities pyrago trupinys, kurį greit sules kur kas telentingesni maitėdos. Kiti jaunesni ir talentingesni žalieji. Net akies kamputį timpčioja... Roksis sudiktuoja kodą, atliekamas pinigų pervedimas,  kažkas iškilmingai padeda roksiui  pirkėjui išsitraukti pistoletą, bukapročių minia išpūčia akis, aha, jis mėgins su nagu nuspaust gaiduką, kažkas ima skaičiuoti, vienas, du, trys.... Ir nėra bum.  Roksis net nenuspaudžia gaiduko. Bet ir žaliojo nebėra. Jis sustingsta ir išnyksta. Ištrintas.  O ant  metalinės sienos savaime išdygsta užrašas: Vnt. 2341X!

Jaučiu kaip pilve kyla nevisai geros emocijos  - kur Pjanka, kai norisi jam užtvoti? Profilaktiškai gyvenimo palengvinimui.