Šypsena

Bandydamas tu griauni pasaulį. Na, juk nesakau, kad tai blogai, ko taip žvelgi persuktu snukeliu? Geriau pažvelk į mano delną. Gražus, ką? O man ne. Nė viena jo dalelė man negraži. Ir aš negraži. Tik taip atrodo. Nagi, nusišypsok. Štai taip, o dabar užsimerk ir įsivaizduok, jog aš gėlė. Žydžiu, štai, žalioje pievoje, mėgaujuosi saulės spinduliais... Na, jau, atsimerk, kas tau čia, pasaka? Pabusk iš saldaus sapno ir pažvelk į saulę. Matai, dega. Taip taip, ne saulė dega, mano akys dega pykčiu. Ir tu puikiai žinai kodėl aš pykstu, nes pykti galiu tik ant savęs. O kai pykstu, tai žiežirbos nelaksto, įkaitę peiliai skraido. Ir ko žmogus nepadarai dėl to gyvemnimo - pluši, nemiegi, kinkai dieną į vadžias ir puškuoji ežiuko žingsniu.
O aš ne. Nesileidžiu, kad man gyvenimas nurodinėtų. Užsimetu rutiną, žinoma, prieš tai išsitepu kremu nuo saulės, kad apsaugotų, o tada einu į svajones, ką ten einu, aš šuoliuoju į jas ir skraidau ten ausimis. Na, galėčiau ir sparnais skraidyti, bet kad jie man reikalingi, nes ten kur skraidau šalta, tai sparnais apsigaubiu, o, štai, ausys man daugiau niekam netinka.
Vaikščiot man nepatinka, ta žemė taip atšaldo kojas. Su kojinėm aš, su kojinėm, mama liepė užsimaut, kai išėjau. Sakė „kad nebūtų šalta“. Na, aš tai nesupratau, kodėl ten šalta būt turėtų. Atsimeni, kai liepiau įsivaizduot, tai va, ten aš, ta gėlytė juk. Bet iš tiesų tos kojinės labai jau šlapios. Mama vis šluostė ir šluostė akis, kokį mėnesį vis sunkėsi tos jos ašaros man į kojines. Ir dabar dar vis nukrenta po kokį lašelį. Štai ir skraidau šlapiom kojinėm.
Kai paskutinį kart skridau, mačiau žalią namą. Įsivaizduok, jis stovėjo ant kalvos, o aplink augo mano mėgstamiausias augalas, vijoklis. Aš vis beldžiuos beldžiuos į tas duris, bet niekas neatidaro. Tai pamaniau, kad manęs dar ten nelaukia. Nuskridau sau, o po to galvoju, gal tiesiog nieko nebuvo namie? Juk visko pasitaiko. Kartą pas mane norėjo tas vaikinas ateit, na kur antram aukšte gyvena, bet manęs nebuvo namie, tai aš lapelį parašiau ir padėjau ant spintelės, kad visi žinotų, kur aš išėjau ir kodėl, bet tada kaip visiems manęs prisireikė. Kad šaukė, prašė kad grįžčiau, o prieš minutę niekam manęs nereikėjo, tik jam. Kaži, ar dar reikia? Tada pasakiau, kad daugiau niekad neisiu, bet, štai, aš vėl čia.
Jis pyksta. Visada pykdavo, sakydavo, kad man galvoj vėjai ir kad nesuprantu gyvenimo kainos. Na, ką aš jam atsakyti galiu, pabandytų su ausim mėlynąją žemę perskrist, kaži kas iš jo tos galvos beliktų. O kai ten skrisdavau, kokia laimė apimdavo mano širdį, atrodydavo, kad aplink mane vien balsai, klegesys... Kol ten nebuvau, nežinojau, kad pasauly yra tokia vieta, kai siela tampa besvorė ir tave užliūliuoja svaja.
Štai todėl aš ir dabar išskridau, tik jau nebegrįšiu. Dar niekad nebuvau taip toli. Žinau, jis vėl mane keiks ir eis kasdien pas mane kol supras, kad  aš negrįšiu. O gal vieną dieną ir jis pas mane ateis? O tada abu galėsim skraidyt po mėlynąją žemę ir daugiau musų nebeslėgs joks gyvenimas.

Šypsena, niekad nebuvo dingusi nuo jos lūpų ir tik dabar ji galėjo verkti, todėl kai Mišelis nukritęs šalia jos glostė plaukus, jie buvo drėgni lyg rasos lašeliais papuošti. Ji pagaliau buvo laiminga laukdama, kada jie pagaliau vėl susitiks.