Gyvenimas. Arogancijos mokykla.

Būna, kartais atsikeliu ryte geros nuotaikos. Retai, bet būna. Atrodo, taip ir noris išlįst į sostinės gatves. Prigrūstas, tvankias, kartais pavojingas, bet vis tiek savas. Taigi išeinu. Pora pažįstamų girtuoklių, jaunų šeimų. Viskas gerai: jie žino (iš matymo) mane, aš- juos. Jie jau daug kartų matė mane purviną ir susivėlusį, kur ir kada aš juos mačiau geriau nesakysiu.

Visas „savumas“ pasikeičia patekus į „didįjį MIESTĄ“. Paprastas ir draugiškas žmogus čia neatrodo natūralus. Visi čia yra „kažkas“, kitaip tariant, savo povyza tarsi bando parodyti, kaip rusai sako, „što ta ja“. Gal aš čia vienas toks nemadingas, bet kam to reikia? Jei neini į merginų/vaikinų medžioklę, pasimatymą ar svarbų susitikima, kam tada būti Ponu Tobulybe?

Aišku, kartais malonu paganyti akis, bet nenatūralumas užknisa. Taip, ne nusibosta ar nervina, o užknisa. Kiekvienas metamas žvilgsnis, tarsi sakantis: „kaip aš tau? Aš tokia, kokios nori visi, bet esu per gera daugumai“, kiekvienas užkalbinimas ar seksualus telefono ištraukimas iš užpakalinės kišenės- fake‘as. Gražus, atidirbtas, silikoninis fake‘as. Tik nepagalvokit, kad smerkiu merginas, vaikinai irgi tokie patys, tik jų fake‘as santūresnis.

Kas padarė įtaką tokiam reiškiniui pasakyti sunku. Be abejo, lengviausia kaltę versti ant Vakarų. Holivudo filmuose paauglius vaidina 25-30 metų aktoriai. Visi jie turi idealius kūnus, yra subrendę ir, žinoma, daug patyrę. Tai tikrai žavi. Bet ir pačios Lietuvos televizija nėra tik retransliuotoja. Daugelis TV veidų, populiarių muzikantų tikrai nepasižymi pagirtinu savo srities išmanymu, bet turi kai ką kita. Ką? Ir taip aišku.

Grįžtu prie temos. Štai prieš keletą mėnesių buvau Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Instituto atvirų durų dienoje. Įstoti čia sunku, profesija prestižinė ir t. t. Ir ką gi aš pastebėjau? Ogi  krūvą žmonių ir nė vieno atsipalaidavusio joje. Mačiau ir pažįstamų veidų. Visi jie buvo visiškai kitokie nei esu pratęs matyti: rimti, savimi pasitikintys, sudarantys protingų ir santūrių žmonių įspūdį.

Gerai, kad buvau ne vienas. Mano draugas, taip pat paprastas vaikinas, tačiau ir mes abu turėjom prisiderinti prie minios ir šypsenas veide keisti susidomėjimo kupinais žvilgsniais. Beje, domėtis nebuvo kuo, nes žmonės dar tik rinkosi. Sakysit, sekam paskui bandą? Ne. Priešingai! Pažįstamus bandėm užkalbinti, į aplinkinius nespoksojom kaip zombiai, bet kas iš to? Netrukus pajutom nepasitikinčius žvilgsnius nukreiptus į mus. Ir tik todėl, kad buvom savimi ir neužsidėjom kaukių. Apmaudu.

Kaukę reikia dėtis visur. Ko gero, tik su pačiais artimiausiais gali būti atviras ir nuoširdus. Kiti negali matyti silpnumo ir jausmų. Negali matyti ir draugiškumo, nes jis nebūdingas šiuolaikiniam žmogui. Jam būdinga tvirtumas, sąmojis, gili mąstysena, iškalba, rimtis, santūrumas, patrauklumas. Gaila tik tai, kad dažniausiai visa tai tėra vaidyba. Vaidinti priverstas ir aš, nors norėčiau būti tiesiog paprastas ir geras žmogus.