Sedėjau vakare prie rašomojo stalo, kai staiga pajutau savyje gebėjimą skristi... Kodėl negalėčiau? Viskas įmanoma, imi ir skrendi, jei reikia, kur nori ten nuskrendi, apžiūri apylinkes. Pakylu prie lempos ir skraidau sau ramiai su kitom musėm, dūzgiu sparneliais.
Žiūriu musėm į akis, jos mane ignoruoja ir juda chaotiška trajektorija, nesunkiai prisitaikau, bet judėdamas chaotiška trajektorija atsitrenkiu į monitorių ir gerokai apsilamdęs sparnelius, krentu kaip pamuštas miseršmitas...