Akacijos šakutę...

Akacijos šakutę nuskynei man kadais...
Mes žaidėme rugpjūty žvaigždžių šviesiais vardais...
Žydėjo mėnesienoj tau akys ir veidai,
Kai paslaptį ne vieną atskleidęs supratai.

Ta vasara atėjus, pripylė daug žiedų,
Ir lėkė karštas vėjas viršūnėmis beržų.
Bet ko dabar tu lauki, ko vėjo paprašei?
Į sutemas vienplaukis išėjęs, ko dairais?

Akacijos nežydi, o vasara dar bus,
Nes vėjas pasiklydęs išpurtė jų lapus.
Akacijos šakutę nuskinsi kaip kadais,
Ateis rugpjūtis – žaisim žvaigždžių šviesiais vardais.