tave ir vėl išduodu
kai taip beprotiškai kvepia liepos
traukiniai nuvažiuoja nuo bėgių
o smėlio tvirtovėje žvengia
nemigos žirgai
išduodu tave
po ašarą
po grūdą
po vieną
beriu į dar neišganytą žemę
žaidžiu gyvenimą
tarp keturių metų laikų
vis kitaip sutinku
vakarą ir aušrą
tik rudenį labai baisu
tavęs nekęsti