Svajonių griuvėsių elgeta

Lietaus lašai nepailsdami glamonėja negyvas kiemo grindinio plyteles. Girdžiu, kaip kalasi plyšiuose godžiai vandeniu besimaitinančios piktžolės. Tiesia nuodingą kaklą, siekia saulės šviesos.
    Trečiajame namo aukšte raikau močiutės keptą duoną. Nedidelis kepalėlis. Kvepia. Tokią ją senolė kepdavo dar vaikystėje. Prieš akis iškyla rembrantiškas paveikslas: matau ajerus, susikaupusius tyloje, meldžiančius gyvybės syvų, kvėpuojančius jais, geriančius juos.
Mano paveiksle numarintas grindinio akmuo nekalina žolės trapaus kūno. Lietus nestokoja gyvybės. Tarsi gyvybės šaltinis liejasi nuo debesies krašto, veržiasi pro storą jo odą lauk.
Akis užlieja skaidrūs lašeliai. Retai kada leidžiu sau išsiverkti. Šią privilegiją suteikiu sau tik labai „garbingais“ atvejais: pabudusi lovoje viena, lėtai versdama pasenusio meilės romano puslapius, gurkšnodama dar nuo gimtadienio spintoje paslėptą vyno butelį arba skaitydama meilės laiškus. Kitais atvejais netgi paslapčia verkti draudžiama.
    Bet vakar leidau sau nepaisyti šios taisyklės. Tiesiog labai skaudėjo. Giliai. Jokie skalpeliai nepasiektų tos kraujuojančios žaizdos.
Manyje pabudo iki šiol nepatirti motiniški jausmai. Išgirdau nuosprendį, kad galbūt niekada negalėsiu rankose laikyti dukrelės. Dažnai sapnuose regiu jos mažytes mėlynas akutes ir rausvu kaspinu perrištus plaukus. Šypseną. Švelnias rankutes.
Gyvenimas man kol kas atrodo labai prasmingas. Nedrąsiai žengiu per jį, daug kartų klupusi, bet ryžtingai keliuosi, tikėdama, kad viską darau dėl ateities. Patikiu Dievui paskirti man gyvenimo kryžių. Nešiu jį kantriai, nesiskųsdama, neinkšdama ir nesikankindama.
Žinau, kad daug šeimų negali turėti vaikų. Atrodo, jau suprantu, kaip jie  kenčia, laukdami stebuklo iš dangaus. Visai kaip ajerai godžiai geria pažadus, laiką, skausmingas mintis. Draskosi kaip žvėrys, nerasdami sau vietos.
    Aš kol kas tik verkiu, tačiau neleidžiu sau prarasti vienintelio – tikėjimo. Vis maitinu save viltingu laukimu ir išsigelbėjimu, kad ateis laikas, ir aš tapsiu mama. Tuomet ilgai augintos svajonės drąsiai išsiverš iš viso blogio, kuris vis supa ir menkina mano esybę. Nebus sunku pakilti, juk teks kovoti už mudu tris. Mano gyvenimo žmogus dabar kovoja už mūsų ateitį. Netgi ne kaip princas pasakoje. Aršiau. Didingiau ir skausmingiau. Gina mane nuo visokio blogio. Apgaubia rūpesčiu ir šiluma. Iki paskutinio atodūsio dėkosiu jam ir garbinsiu  už visą suteiktą meilę. Tikrąją meilę, kuri gaivina, augina ir brandina. Neleidžia nužmogėti, atsisakyti dar motinos kūdikystėje įskiepytų vertybių.
    Ką tik baigiau raikyti duoną. Prisėdu. Ragauju. Saldus kvapas kutena nosį. Nusišypsau. Paraudusį veidą ima glostyti saulė. Žaisti mano plaukuose. Nublanksta skausmas. Pranyksta ašaros. Atrodo, tikėjimas dar sustiprėja.
Eisiu į bažnyčią. Seniai nebuvau padėkoti Dievui už visas dovanas.