Laikas

Stoviu kryžkelėj apkabinusi laiką,
kuris spurda ir spurda ir palieka mane.
Aš už viską atleisiu, tegul tik pasilieka,
bet atgal nebegrįžta jau jis niekada.
Nusirengsiu, numesiu netekčių baltą rūbą,
netekėsiu su saule, nepavirsiu žiema
ir ledu neišplauksiu į Arkties vandenyną,
nors jis vesti ketina, bet tiktai ne mane.
Aš už viską atleisiu apkabinusi laiką,
na ir kas kad jis spurda- aš tokia dar jauna-
ir rasas išbraidysiu žalsvo miško pavėsy
ir apsvaigus myluosiu vešlų klevą nakčia.