Žvakius

Padangės tamsiausiame kampe,
Žvakiukas pasislėpęs sėdi,
Tikriausiai laimės kišenėj ieško,
Bet lyg ir veltui.

Į debesis sėkliukes mėto,
Vis tikis naivuolis vaškinę gelytę išrast,
Kadangi kišenėj laimės nerado, juk reikia kažkaip
Televizijos žvaigžde patapt.

Bet kaip su laime, tai ir su viltim Žvakiukui nenuskilo,
Neauga jo gėlytės - Nors tu ką!
Jei rankytes nuleistų, tikriausiai ištirptų,
Kaip kadais ištirpo jo draugužė Vata.

Tad Žvakiukas nenurimo, kūrė ugnį ant savo nagų,
Toks galiūnas pasijuto, nors sapne, bet nesvarbu
Ir gudruolis buvo nestiprus
Su tikrąja laime širdyje.

Vieną dieną laimei atsibodo vaškinėj širdelėj tūnot,
Sumanė vejų pavirsti, kad būtų bent naudos.
O Žvakiukas tuomet aitvarą gamino, laukė vėjo stipraus
Ir užkūręs nagelius, norėjo lietaus.

Bet staiga ugnelė užgeso,
Užputė iš šonelio kažkas,
O ten juk Vėjas smarkus.
Supyko vaškinis berniukas, aitvarėlį pajėmęs
Paleido į gilumą dausų ir...
Dingo aitvarėlis su laime kartu.