Melas

Paskutinį kartą, tikrai paskutinį kartą – prisiekiu sau. Ir sukaupęs jėgų likučius išsikariu į gatvę. Atrodo, jeigu nespėsiu susileisti dozės iki saulės laidos, vis stiprėjantis drebulys suplėšys į skutelius.
Iki miesto pakraščio važiuoju autobusu, pajuodusiais paakiais gąsdindamas šnairuojančias tetules. Jų veidai suėsti kasdienybės, o krepšiai pilni nukainotų prekių. Šios pilkosios teisėjos baksnoja į mane smerkiančiais žvilgsniais ir rodo viena kitai. Neprieštarauju, jūsų kilnybės, smaginkitės. „Dar vienas nelaimėlis, taboro klientas“ – mano nuosprendis ištatuiruotas joms ant kaktų. Neklysta. Tačiau man jau vis vien, kad tik kuo greičiau nukakčiau iki čigonyno.

Pagaliau – reikiama stotelė. Išlipu lauk. Akyse ima temti nuo šviežio oro gūsio. Tuoj tuoj, jau visai netoli. Per kelią, palei tvorą, pro vartus, molina gatve iki galo. Ir bent valandėlei cheminių nuodų lašai pristabdys viduje krešėjantį šiurpulį. Jokio malonumo nejausiu. Tiesiog ilgiau nesusileidus užgriūna milžiniškas skausmas, atimantis valią mąstyti apie ką nors kitą, nei dar vieną adatos dūrį. Bijau šio jausmo ir nekenčiu savęs už tai.

Gerai pažįstamu taku link senosios landynės jau ne einu, o bėgu klupinėdamas. Tarp medinių namelių ir kartoninių lūšnų randu man reikiamą trobesį. Du sarginiai čigonai, kiek tolėliau įsitaisę po stogine, ramiai rūko. Vienas jų linkteli savo jaunesniam bendrui, matyt, dar naujokui:
– Savas, tegu kėblina.
Išties aš čia savas. Jau daugelį metų. Kaskart čia grįžtu... Užteko tik vieną kartą pabandyti. Tą vieną pirmąjį prakeiktąjį kartą. Net nepastebėjau, kai po pirmo žolės dūmo atsidūriau tabore su švirkštu rankose. Kaip seniai tai buvo? Prieš dvidešimt, trisdešimt metų?

Lauke jau temsta. Vyresnysis – matydamas, kad nekantrauju – mosteli ranka, kviesdamas užeiti į senės trobą. Durys pusiauviros, tačiau viduje senė čigonė sėdi ne viena. Priešais ją, kitoje stalo pusėje, kiūkso gana jaunas vyrukas, riebaluotus treningus užsimaukšlinęs ant stambaus kūno. Sportinį krepšį jis laiko sau ant kelių, o čigonė sudžiūvusiais ir nuo rūkalų pageltusiais pirštais skaičiuoja spalvotus popierėlius – pinigus. Dėlioja į krūveles ir tyliai kažką sau pati šnypšdama žymisi užrašų knygelėje. Vidun neužeinu – turiu palaukti, kol baigs. Sandorio metu trukdyti nevalia. Ne žaliūko ar vietinių bijau. Čia – senės tvarka.
Abipus gatvės stingsta žmones slepiančios lūšnos, o mano viduje verda įtampa, su kiekvienu įkvėpimu primindama apie begalinį skausmą, kuris tuoj užgrius, jeigu tik nenumalšinsiu jo dar viena doze.
Pro pravėrą stebiu, kaip blausiai apšviestoje mažytėje patalpoje čigonė seilėja pirštus ir verčia naują lapelį. Prakaitu garuojantis vaikinas žuvies žvilgsniu spokso į ją ir šnopuoja riebalų užgultais plaučiais. Netrukus vakaras pasiduoda, naktyje paskandindamas ir mane. Dar pajėgsiu ištverti kelias minutes. Trinu rankas į kelius, bent taip maldydamas vis augantį, jau pirštų galiukus pasiekusį ir iš lėto dreskiantį skausmą. Tuoj nebegalėsiu stovėti. Keliai akmenėja po kraujagyslę, o pilvo raumenis tarsi švinas užlieja šaltis.

Staiga senė pažvelgia tiesiai man į akis. Ne, juk negali manęs matyti – aš lauke, už durų, už tamsos sienos, o ji – spingsinčios lempos išplėštoje žmoginėje dėžėje. Tačiau ji žiūri tiesiai į mano akių vyzdžius. Čigonės rankos nustoja skaičiuoti pinigus, o anglies akys gręžia mane, tirtantį už dešimties žingsnių.
– Užeik, brangusis, – keistai kraipydama žodžius išgromulioja senė. Ne tiek išgirstu, kiek pamatau, kaip susiraukšlėjusios lūpos trūkčiodamos prasiveria ir išspaudžia raides.
Stumteliu medines lūšnos duris plačiau ir įsigremžiu vidun.
– Ką man turi, mielasis? – čigonė ištaria nė nekrustelėdama. Visa aplink sustingsta į begalinę akimirką. Tik pro duris įsibrovęs vėjo šuoras teškia žilą senės sruogą jai ant veido.
Ištiesiu pinigus. Atrodytų iki tol nė nekvėpavusi, ji švokšteli ištiesdama kaulėtus pirštus ir lėtai paima kelis popierinius banknotus. Sandorio atvykęs vaikinas sunerimsta, tvirčiau prispaudžia ant kelių laikomą krepšį su nuodingaisiais miltais, nori stotis nuo kėdės, tačiau žvilgtelėjęs į čigonę, lieka sėdėti. Girdžiu, kaip urzgia jo pilvas, tarsi žvėriški instinktai iš smegenų būtų persikėlę ir į vidurius.
Akimirką akis užlieja svaigulys, susvyruoju ir nė nepastebiu, kaip man po nosimi, senės atkištame delne, atsiranda ilgai lauktasis švirkštas.
– Airiška chemija? – iš nuostabos išsižiojęs suvapa vaikinas, atpažinęs neseniai mieste pasirodžiusią narkotikų naujieną. – Šitam nedaug laiko liko, kojos jau tabaluoja pragare, – įžūliai bando juokauti apkūnusis pirkliukas, lyg aš būčiau kokia bedvasė žmogaus iškamša, stovinti šalia.
– Ne, vaikeli, šitas dar daug metų ant kupros užsikels. Jis – nemirtingasis, – čigonė iššiepia kreivus dantis, vaikinui neleisdama suprasti, ar kalba rimtai, ar tik juokauja.

Kiekvieną kartą stovėdamas čia šlykščiuosi savimi trokšdamas tik mirti. O kažkada maniau, nieko baisiau už mirtį negali būti. Taip beprotiškai jos bijojau, kad saugojausi saulės ir lietaus, meilės ir aistros, kruvinais keliais ropodamas viduramžių vienuolynuose... Po kelių šimtų metų atsitokėjęs suvokiau, kad gavau tai, ko troškau – giltinė mane pamiršo. Tiesiog pamiršo įtraukti į savo begalinį sąrašą. Tik džiaugsmo savyje neradau. Atslinko gyvenimo nuobodulys ir jau niekada daugiau neatsitraukė. Metai tįso bandant jį nuvyti. Ko tik nemėginau patirti. Žudžiau valkatas gatvėse – žudė ir mane, naudojausi perkama meile – pardavinėjau save, skaičiau knygas – kurias vėliau deginau laužuose kartu su jas parašiusiais mokslininkais. Nuobodulys užšliauždavo dar nespėjus žiežirboms užgesti.
Tik dabar žinau, ko tąkart reikėjo bijoti – amžino gyvenimo be vilties. Tai iš nuobodulio aš praradau viltį. Tik kartą išmėginęs tai, ko iki tol nebuvau patyręs, užstrigau narkotikų pragaro prieangyje. Už savo godumą patirti – nežmonišką kainą moku iki šiol.
Tik vieno dalyko taip ir neišbandžiau – paprasčiausiai būti žmogumi.

Čiumpu švirkštą ir slysteliu pro duris. Atgal į tamsą. Susileidžiu čia pat – dar viena privilegija nuolatiniam klientui – nugara atsirėmęs į senų padangų krūvą.
Pamažu gęsta skausmas, atsigauna uoslė. Vis dar linkstančiomis kojomis mindamas palei taboro tvorą, imu justi katinų šlapimo tvaiką ir nupjautos žolės syvus. Užvertęs galvą aukštyn įkvepiu vėstančio naktinio oro. Giedroje juodumoje trupa žvaigždės – čia jų neužgožia dirbtinių šviesų triukšmas. Paskutinis kartas, tai tikrai paskutinis kartas – prisiekiu sau. Daugiau čia negrįšiu.

Ir pasuku miesto link tikėdamas savo melu.

[MT siaubas]