Nuodėmių atleidimas

Vakar kieme ir vėl sutikau benamį. Beveik kasdien jį sutinku. Pamatęs mano siluetą pilkoje grindinio masėje sutiktasis sutrinka. Nuleidžia akis. Nedrąsiai pasitraukia.
Lėtai prisiartinu. Švysteliu nereikalingus šiukšlių maišus, susikaupusius per keletą dienų. Atsikratau to, kas vargino, apsunkino. Apsivalau. Benamis tarsi alkanas žvėris tyko grobio. Aš nepakeliu akių. Tarsi išgąsdintas žvėrelis neriu tolyn. Apsimetu, kad nieko neįvyko. Be jokios kaltės ir baimės.
Iš pradžių „svečio“ bijojau, paskui gailėjau. Dabar mano žvilgnis bejausmis. Nieko nesakantis. Mes susitinkame. Kiekvieną kartą mūsų žvilgniai pasidalija ribas, kurių neperžengiame, akys nesusiduria. Ne dėl kaltės. Tiesiog sunku žiūrėti į suvargusias rankas, laukiančias manos iš dangaus. Žuvies ir duonos. Bet aš ne Dievas. Galiu pasiūlyti tik pietų likučius, nes po ilgos darbo dienos vėl nespėjau suvalgyti nesveiko maisto, kas kartą mano organizmą „pakraunančio“ vis didesne doze nuodų. Nuodais pasidalinti aš galiu. Kaip žaltys – amžinosios nuodėmės kąsniu.

Prie cerkvės vis matau moterėlę juodu apsiaustu, veidą prisidengusią sunkia skara, rankas slepiančią po skylėtomis suvargusiomis pirštinėmis. Kai būna labai sunku, įdedu į jos suskilusią dėželę pinigėlį. Lyg raminu įsiaudrinusią sielą.
Po „apeigų“ kas kartą pagreitinu žingsnį. Už nugaros ataidi jos balsas. Kažkokie neaiškūs, greitakalbe paberti žodžiai. Nesiklausau jų. Negirdžiu. Ja budu za vas molitsa, - pakartoja suvargusi moterėlė. Priimu. Atgailauju.

Nežinau kodėl, bet po šio susitikimo man palengvėja. Gal tikrai mano stabtelėjimas ir prisiartinimas suteikia jai dar vieną dieną egzistavimo. Ne gyvenimo. Nors galbūt sutiktoji tokį „buvimą“ pasirinko sąmoningai. Negaliu šio beprasmio kryžiaus kelio vadinti gyvenimo keliu, jis panašėja į akligatvį, vedantį tiesiai į mirtį. Be paaiškinimo. Be sakramentų ir išrišimo.

Grįžtu namo. Kuklūs mano namai. Netgi ne mano. Tačiau juose susikūriau savo laikiną pasaulėlį. Tai tarpinė stotelė, kol rasiu kelią. Ne akligatvį. Susirangau senoje sofoje, pasidedu minkštą pagalvę, vangiai spaudau televizijos pultelio mygtukus. Spalvos keičiasi, balsai pranyksta, veidai liejasi. Kažkokia mozaika. Dėliojasi. Keičiasi. Kvepia mėtų arbata.

Noriu pažvelgti pro langą. Atitraukiu užuolaidas. Matau tą patį žmogų be veido, be vardo, be tapatybės. Tik kažin, kas jo laukia. Dar viena gyvenimo ar pragariškos nevilties diena. Juk jis renkasi, kur ieškoti atgailos. Nuodėmės obuolį jis jau pasirinko..