po bokalo

2009 06 28

Bokalas alaus ir, tik du žmonės.
Du žmonės, ir tik vienas gurkšnis
Putų.
Ji nieko nesakius išvyko...
Nesakius, kalbėjo su kitais
Apie, tai kur keliaus.

Laikrodis muša vidurnaktį
Suspaudžia ciferblatu ir laiko,
Tik vieną akimirką, kol trečioji
Greitai apskuodžia dar vieną ratą.

Apynio kvapas ant lūpų,
Visad maniau pasakys, kai
Išvyks. O aš nežinojau, kad bėga.
Jos sudegė tėvas, paskui mama ir
Broliai. Ji taip greitai bėga,
Kad nespėja net aušra paskui...
Švintant ji kitame pasaulio pakrašty,
Bet ji vis dar aplipus namiškių kvapu.

Pelenų ir namiškių, o aš vis klausiu
Ji nejautė man nieko? O pasirodo
Ji tylėti ir išgyventi viską viena panoro,
Todėl išėjo, kai viską nusiplaus ir
Vėl gyvens. Sugrįš... bet ar aš ja patikėsiu?
Jei laukiau jos, tada tylėdamas prieisiu,
Apkabinsiu ir palauksiu kol nieko
Nesakydama ir vėl prabils. Apie skausmą,
Kurį išgyveno, kad grįžtų viena
Delnu perbraukt per plaukus
Ir negyvent savo sielos
Tamsiam pragare. Padėsiu šypsotis,
Nors nieko neklausiu, žinosiu
Ji grįžo ir tikiuos neišeis. Nulaižau
Putą nuo lūpų jomis išrašomas
Ilgesys.