Lyjančios sąmonės

Visai šalia esančiame pasaulyje gyvena būtybės, kurios nužudė savo angelus ir vašku užkimšo ausis to, kuris išklauso joms skirtas maldas. Dienomis jų pasaulis sutampa su mūsiškiu, tačiau, atslenkant vakarui ir saulei ritantis per dangų, šių būtybių akys pasikeičia, jos nustoja virpėti ir užsitraukia duriančia juoduma. Ten oras pakvimpa laukimu. Du pasaulius atskiria vėjas, kuris aname pasaulyje ne vėsina veidą, o gumulu užkemša gerklę. Girdisi tik šniokštimas, sukeltas ausyje lūžtančių oro bangų.
  Atslenkant vakarui pabūkime pasaulyje, kuris toks artimas, ir vis tik niekada nepastebėtas. Čia visas dangus įgauna sodrų mėlyną atspalvį, atrodo, besidriekiantį horizontu iki pat singuliarumo. Tai stebint mieste, šešėliai pilkuma nudažo veik kiekvieną žemės lopinėlį, o likusios šviesos dėmės atrodo kaip liekanos iš nepavykusio eksperimento su saule. Namų langai, lyg poruotis bundantys jonvabaliai, virpančia šviesa netvarkingai žybsi vieni kitiems. Gatvėse kriokiantys automobiliai susilieja į visumą ir pasilieka kitame, buvusiame mūsiškiu, tačiau dabar tolstančiame, pasaulyje.
  Juodaakių būtybių pasaulyje nebesigirdi paukščių, žmonių, krebždesių iš arti ar riksmų iš toli ir būtų galima džiaugtis ramybe, jei ne tas švilpiantis, lūžtantis ošimas. Nėra ramybės ir akiai, nes pasprukęs pasaulis paliko žmonių projekcijas, kurios dabar paskui save tempia pilkas, padūmavusias uodegas – tai vizualizavęsis jų sąmonės srautas. Ir nors įžiūrėti pačių minčių neįmanoma, kas gi norėtų matyti kiek daug reikšmių, jausmų ir norų kaip dūmas sklaidosi vos atsiskyrusios nuo žmogaus? Kas galėtų pakęsti tą bereikšmiškai mažą sąmonės tvarumą prieš savo akis? Atsakymas, aišku, čia pat: tos būtybės, tik jos, nes neturi kito pasirinkimo. Neturi pasirinkimo, nes negali kalbėti, o jei tik pabandys bėgti  ar nors ir krustelti, iškart pamatys savo projekciją ir savo plevenančias mintis.
  Jei tik dar šiek tiek palūkėsime, šiame pasaulyje pasirodys tamsa ir įtrauks mus į netikėtą vyksmą. Naktį prasideda miego šokis – tai gražiausias ir kartu kraupiausias vaizdas, kokį tik gali pamatyti juodaakė būtybė. Ne žvaigždės šio pasaulio naktį verčia nepakartojama, dangus užslinkus tamsai čia apsitraukia debesimis. Tai lyjančių į dangų sąmonių raudonis žavi savo armagedonišku veržlumu. Kitoje visatos pusėje miegantys žmonės užmigdami sukuria liepsnojančius meteorus, kurie skrodžia nakties orą kaip podiumu einančios gražuolės. 
  Negalima nesuklupti ir nedrebėti prieš tai, kas vyksta. Žmogiškos akys tai pamačiusios užplūstų ašaromis ir pasislėptų po vokais, tačiau juodosioms negalioja šitie dėsniai, juodosios stebi miego paradoksą su beprotybės ramuma. Kaip kad Kinijos išminčiai juodaakės būtybės viena ranka rodo į žemę, o kita į dangų, taip įformindamos pasaulio nekintamumą besikeičiant. Neperprantamas chaosas, kuriuo tampa ši scena, tarsi šaiposi iš visų mūsų pasaulyje atsirandančių vaizdinių. Actekai, kurie aukodavo savo tautiečius saulei, turbūt visi išsipjautų pamatę tai ką mato juodos akys.
  Tai padaryti, ką tos būtybės padarė, buvo beprotiška ir mes negalime atskleisti priežasčių. Vis dėlto nėra tik mums jos kraupios, jos nepakenčiamos ir pačios sau. Prakeikimas yra matyti kito sąmonę, nes, net jei neturi minties, noro ar vilties savyje, esi priverstas tai įžiūrėti kitame. Nėra tos akys visai juodos, nes net ir naktį jose žiba mūsų sąmonės raudonis.