Labas,
šiuo metu negaliu su tavimi susisiekti - todėl rašau tau laišką, kuris pasieks tave tik tada, kai grįši. Nemažai laiko prabėgo, tiek nutikimų, kuriais norėčiau pasidalinti su tavimi. Visada, kai mano gyvenime atsitinka kas nors naujo - aš pagalvoju, kaip norėčiau, kad tai žinotų mano tėtis. Ar žinai kodėl? Nes esi man labai svarbus žmogus, kurį myliu visa širdimi ir labai ilgiuosi. Be to, aš didžiuojuosi dauguma tavo savybių, aš visiem galiu pasakyti, kad turiu puikų tėtį. Tu esi laisvas kaip paukštis, drąsus kaip liūtas, atrodo, kad tu nieko nebijai ir jokia kliūtis tau nesutrukdys siekti užsibrėžto tikslo. Ir aš taip stengiuosi gyventi - laisvai ir drąsiai žengti į priekį.
Kažkada tu man rašei, kad labai pasiilgai ir norėtum apkabinti.. ak, tai buvo jau taip seniai. Dabar aš tau rašau, kad didžiausia mano svajonė ir malda, kad sugrįžtum, kad aš vėl išvysčiau tavo veidą ir apkabinusi galėčiau pasakyti: tėveli aš tave labai myliu!
Kartais aš pavydžiu savo draugei, nes ji dažnai pasakoja apie savo tėtį. Jie labai šauniai sutaria, visur eina kartu, kad ir į teatrą, kiną, parodas ar šiaip linksmai leidžia laiką: kaip tikri draugai. Norėčiau, kad mūsų santykiai būtų paprastesni - kaip gerų draugų.
Man tavęs taip trūksta, štai matau vaikystę, kurioje buvai ir tu. Šiluma, džiaugsmas užlieja mano sielą, bet staiga matau save, susigūžusia ir labai liūdna.. aš verkiu ir verkiu, tarsi mano ašaros būtų malda, kuria aš norėčiau prisišaukti gailesčio angelą, kad ištrintų iš širdies siaubingą skausmą. Tačiau Dievas griežtai veda mane likimo keliu. Tik dabar aš suprantu, kad patirti išbandymai yra tam, kad sutvirtėčiau, kad pati save apginčiau nuo pasaulio negandu. Pirmasis mano tėtis yra Dievas, kuris moko mane gyvenimo tiesų.
Daugybė žmonių, į kurių sąrašą patektumei ir tu, ir aš, yra sukurtos visuomenės sistemos vergai, akli, nieko nesidomintys vergai. Žmonės teršia, be saiko naudoja ir tikisi, kad taip bus amžinai, bet ištekliai baigsis ir kas tada..? Pasaulio pabaiga, o gal ir ne pasaulio, gal tik žmonių pabaiga. Kas klausys tokių „kvailų“ kalbų? Juk visi žino, kas dabar svarbiausia - pinigai. Žurnalai, televizija dabar diktuoja „madą“, o kas paskui ją nespėja, tas ir nieko negauna. Pinigai, šlovė, pornografija, narkotikai, populiarumas - štai kas 21a. šlovės viršūnėse puikuojasi. Žmonės akli, jie nesupranta, kad tokia „mada“ veda tik į pražūti. Bet mes nepražūsim, ne. Tikrų žmonių yra mažai, bet mažuma kartais laimi net didžiausia mūšį. O Dievo palaikomi mes tampam dauguma, kuri turėtų pakelti mažumą iš vergų į žmones.
Daug kas pasakytų: „ tai beprasmiška, neįmanoma. „, o aš paklausiu - kodėl neįmanoma? Ką man atsakytų.. nes tokia tvarka, žmonių per daug, visur korupcija, pinigai ir nanana.. bet ne todėl tai tampa neįmanoma, tik dėl to, kad mes leidžiame sau pagalvoti ir manyti, kad tai neįmanoma. Jei kiekvienas kuris pagalvoja, kad pakeisti pasaulį neįmanoma, pamanytų atvirkščiai - tai būtų pradžia.
Mąstyti, norėti, keisti nėra blogiau už nieko nenorėti, nekeisti ir nemąstyti. Todėl lauksiu tavo pamąstymų, tavo minčių, aš noriu pažinti tavo sielą.. ar raštu ar žodžiu. Su meile, Daiva